Vienas linksmiausių konfliktų romane - pono Benečio, vyresnėlių seserų ir ponios Benet bei likusių dukrų. Pirmieji nepraleidžia progos per dantį patraukti auktuomenės aukštumų siekiančių aikštingų būtybių, o...

Vienas linksmiausių konfliktų romane - pono Benečio, vyresnėlių seserų ir ponios Benet bei likusių dukrų. Pirmieji nepraleidžia progos per dantį patraukti auktuomenės aukštumų siekiančių aikštingų būtybių, o pastarosios reaguoja itin adekvačiai, su visu tam privalomu patosu. Elizabet su vos tramdomu apmaudu suvokia, kad jos motina ir seserys - tikra šeimos gėda. Tačiau mergina yra bejėgė ą nors pakeisti. Standartinė jos motinos ištekinimo schema jai yra nepriimtina ir nesuprantama, kaip ir kitos jos gimdytojos deklaruojamos vertybės. Kita vertus, greičiausiai šios aplinkybės ir išugdė jos humoro jausmą, intelektą ir gebėjimą analizuoti. Mergina gėdijasi savo seserų, motinos, sukandusi dantis kenčia matydama seserų Bingli pašaipas.

Viso romano metu peršasi mintis, kad geroms mergaitėms - dangus, o blogoms - viskas. "Įžūlioji" Elizabet - nuolatinis jos motinos skundų ir priekaištų objektas. Visai kas kita - "paklusniosios" dukros. Jos perspektyvios, gražios, mėgstą viešumą ir pasilinksminimus. Tikras lobis motinai, kurios gyvenimo tikslas ir prasmė - ištekinti palikuones, pageidautina, kuo sėkmingiau. Obetačiau, kokia staigmena - viskas apsisuka 180 ° kampu - nepaklusnioji Benečių dukra sulaukia atpildo. Lengvabūdiška jos santuoka pasirodo esanti nenusisekusi, nuolatinis pinigų trūkumas ir finansinė priklausomybė.

Visai ka kita - Elizabetė. Ji nuolat klausydavo sveiko proto (tai neretai ją apgaudavo) ir nebuvo linkusi veltis į pažintis. Tačiau likimo pokštas - įsimylėti patį arogantiškiausią ir įžūliausią (įžūlesnį net už ją pačią!) tipą. Tačiau nutinka dar baisiau - jausmai tampa abipusiai. Čia mano skeptišką mimiką keisdavo piktdžiugiška (tačiau nuoširdi) šypsena - taip ir reikia šitai racionalybei! Išankstinis nusistatymas šiems jausmams suteikia ypatingų priekonių - sarkazmu persunktos pastabos, kandūs pasižodžiavimai ir visa tai vos tramdant kunkuliuojnčius abipusius jausmus. Elizabet viduje verda dvejopi jausmai - neapykanta ir ne ką mažesnis susižavėjimas. O tai neišpasakyta kančia tokiai protingai ir emancipuotai merginai. Tačiau nepalyginamai skaudesnį antausį gauna ponas Darsis - jis per daug pasitikėjo savimi, neįvertino panelės Benet ir buvo jos atstumtas.
Tiesa, staigus Darsio pasikeitimas pasirodė nelabai įtikinamas. Nejaugi meilė gali pakeisti net tokį stuobrį? Greičiausiai čia romano charakterių trūkimas, bet ach, gi tiesa, juk čia meilės romanas 

PAMOKA. Ką turėtum išmokti, perskaitęs šią knygą - pirmas (o dažnai ir keliasdešimt kitų) įspūdis klaidingas.

Antonas Hofmileris, 25 metų leitenantas, yra pakviečiamas į pono Lajošo fon Kekešfalvos namus. Juose jis supažindinimas su gražuole Ilona, Kekešfalvos dukterėčia bei jo dukra – Edita. Po vakarienės suskamba muzika ir...

Antonas Hofmileris, 25 metų leitenantas, yra pakviečiamas į pono Lajošo fon Kekešfalvos namus. Juose jis supažindinimas su gražuole Ilona, Kekešfalvos dukterėčia bei jo dukra – Edita. Po vakarienės suskamba muzika ir svečiai pakviečiami linksmintis ir šokti. Karininkas Antonas Hofmileris, šokdinęs vieną gražuolę po kitos, prisimena, kad dar nepakvietė šokiui šių namų šeimininko dukters Editos. Tačiau jis nežino, kad Edita negali vaikščioti, nes jos kojos paralyžiuotos. Galantiškas leitenanto kvietimas šokiui labai įskaudina jauną luošą merginą... Antonas sutrinka ir pabėga iš šių nelaimingų namų. Tačiau sąžinės graužimas, gailestis, užuojauta tam „vargšui kūdikiui“, tas „širdies nerimas“ neapsakomai kankina jauną karininką, iki tol gyvenusį nerūpestingai ir laisvai. Ir taip prasideda tragiška istorija...



„Užuojauta būna dvejopa. Viena – silpnadvasiška ir sentimentali, iš tiesų ji tėra tik širdies nerimas, norint kuo greičiau atsikratyti nemaloniu grauduliu dėl artimo nelaimės, tai ne užuojauta, o tik instinktyvus siekimas atsiriboti nuo kito žmogaus kančių. Ir kita – tikroji, nesentimentali, bet veiksminga užuojauta, kuri žino, ko ji nori, ir yra pasiryžusi kantriai kentėti kartu su kitu, kiek tik leidžia jėgos, ir net dar daugiau.“



Šis romanas buvo mano pirmoji pažintis su rašytoju Stefanu Cveigu. Pati istorija ir užuojautos problema manęs tikrai nepaliko abejingos, net kai ir užverčiau paskutinį knygos puslapį, galvoje vis sukosi daug klausimų. Kas yra tikra užuojauta? Kaip aš būčiau pasielgusi tokioje sudėtingoje situacijoje?..



Aš skaičiau 1965 metų leidimą (leidykla „Vaga“), vertė A.Druktenis. Vertimas sklandus, todėl buvo tikrai malonu ir lengva skaityti. Tam tikri išsireiškimai ir žodžiai A.Druktenio vertime suteikė ypatingą atspalvį ir „skonį“ pasakojamai istorijai.



Įtraukiantis, puikus romanas. Rekomenduoju.

Pirmiausia noriu pasitaisyti: teisingas šios knygos pavadinimas yra "Vaikeliai girioje".

Apie autorę:

Ruth Rendell - tituluojama kaip viena garsiausių anglų detektyvų ir psichologinių trilerių autorė. Rašytojos romanai ne...

Pirmiausia noriu pasitaisyti: teisingas šios knygos pavadinimas yra "Vaikeliai girioje".

Apie autorę:

Ruth Rendell - tituluojama kaip viena garsiausių anglų detektyvų ir psichologinių trilerių autorė. Rašytojos romanai ne kartą buvo ekranizuoti (pvz., Pedro Almodovaro "Virpantys kūnai"). R. Rendell daug kartų buvo apdovanota Detektyvų rašytojų asociacijos, taip pat pelnė Meno tarybos Nacionalinę premiją ir kitus literatūrinius apdovanojimus, tarp jų - ir "The Sunday Times".

Sutuoktiniai Deidai grįžta iš Paryžiaus, kur praleido savaitgalį. Naktis, namas skendi tamsoje. Vaikų miegamųjų durys uždarytos, taigi tėvai nueina miegoti nepažiūrėję, ar jų atžalos savo kambariuose. Tik kitą dieną ponia Deid pastebi, kad jų vaikų - Džailso ir Sofi - nėra. Taip pat nėra ir Džoanos, auklės, kuri turėjo prižiūrėti šiuos du paauglius, kol nebus jų tėvų. Vyriausiajam inspektoriui Veksfordui iš Kingsmarko kriminalinių tyrimų tarnybos tenka sunki užduotis - juos surasti. Gal jie nuskendo potvynio užlietose Anglijos ir Velso lygumose? O gal jie - vaikeliai girioje*?

*"Vaikeliai girioje" (Babes in the Wood) - tai tradicinė anglų pasaka. Joje pasakojama apie girioje paliktus mirusius vaikus. Taip pat šis pavadinimas dar vartojamas, kai kalbama apie nužudytus vaikus, kurių palaikai rasti miške.

Puikus ir įtraukiantis detektyvas, puslapiai tarsi verčiasi patys. Labai patiko nuolat palaikoma įtampa, subtilus, kartais aštrokas, humoras, įtikinamai sukurti herojai ir jų charakteriai, ypač detektyvo Veksfordo figūra.

Mielai ir perskaityčiau ir kitus šios rašytojos kūrinius.

Neapkęsti arba mylėti. Bet neįmanoma likti abejingam Kristinai Sabaliauskaitei ir jos knygoms.

Taip pat ir šioms istorijoms – skirtingoms, bet kartu ir susietoms tarpusavio saitais.


Praeitys, dabartys, ateitys – viskas...

Neapkęsti arba mylėti. Bet neįmanoma likti abejingam Kristinai Sabaliauskaitei ir jos knygoms.

Taip pat ir šioms istorijoms – skirtingoms, bet kartu ir susietoms tarpusavio saitais.


Praeitys, dabartys, ateitys – viskas susipina ir susilieja knygos puslapiuose.


Įžūli, įtraukianti, sodri knyga.


Užverčiamas paskutinis puslapis. Plojimai.


O aš jau laukiu naujo susitikimo...

Trumpai apie autorių:



Onorė de Balzakas (Honoré de Balzac, 1799 - 1850 )- prancūzų rašytojas, novelistas. Realizmo pradininkas, vienas žymiausių realistinio romano meistrų Vakarų Europoje.



Šis romanas - tai istorija iš...

Trumpai apie autorių:



Onorė de Balzakas (Honoré de Balzac, 1799 - 1850 )- prancūzų rašytojas, novelistas. Realizmo pradininkas, vienas žymiausių realistinio romano meistrų Vakarų Europoje.



Šis romanas - tai istorija iš ciklo "Privataus gyvenimo scenos".



Romane pasakojama apie nelaimingą pagrindinės herojės Žiuli vedybinį gyvenimą. Susižavėjusi gražiu Napoleono armijos karininku Viktoru d'Eglemon, Žiuli, subtilios ir jautrios sielos, prieš savo tėvo valią ryžtasi ištekėti už gražaus, bet šiurkštaus ir kvailo vyro. Netrukus ji suvokia padariusi lemtingą klaidą, kurios, deja, jau nebegalima ištaisyti.



Keletas citatų iš knygos:



" - Visuomenės įstatymai reikalauja, - toliau kalbėjo ji, - kad padaryčiau jo gyvenimą laimingą, aš jiems paklusiu; būsiu jo tarnaitė; pasiaukosiu jam atsižadėdama savęs, tačiau nuo šios dienos aš našlė."



"Mano ateitis baisi; aš tą žinau: moteris be meilės - niekas, grožis be džiaugsmų - niekas; bet argi aukštuomenė nepasmerktų mano laimės, jeigu ji dar sykį ateitų?"



"Bet protas visada skurdus, palyginti su jausmais; jis pats savaime ribotas, kaip ir visa, kas pozityvu, o jausmai neaprėžti,. Samprotauti ten, kur reikia jausti - besparnės sielos lemtis."

Balzakas - vienas iš mano mėgstamiausių rašytojų. Jo kiti puikūs romanai - "Kurtizanių spindesys ir skurdas". "Šagrenės oda", "Tėvas Gorijo" bei "Pusbrolis Ponsas" - užima mano knygų lentynoje garbingą vietą. Taip pat ir "Trisdešimties metų moteris" mane įtraukė ir sužavėjo. Aišku, čia tiesiog mano subjektyvi nuomonė, nes man labai labai patinka Balzakas...

Dėl šios knygos vertės abejonių nekilo. JĄ REIKĖTŲ PERSKAITYTI KIEKVIENAI MAMAI IR TĖČIUI, o žinias bandyti taikyti bendraujant su mūsų brangiausiu turtu - vaikais. Jei jie jau suaugę, prisipažinti, kad galbūt...

Dėl šios knygos vertės abejonių nekilo. JĄ REIKĖTŲ PERSKAITYTI KIEKVIENAI MAMAI IR TĖČIUI, o žinias bandyti taikyti bendraujant su mūsų brangiausiu turtu - vaikais. Jei jie jau suaugę, prisipažinti, kad galbūt bendraudami ne visada supratome "vaikų meilės kalbas" ir rekomenduoti ją perskaityti būsimiems tėvams. Knygos autoriai - profesionalus psichologas ir psichiatras, bet ji parašyta aiškiai ir suprantamai, remiantis gyvenimiškais pavyzdžiais.Geriausiai šią knygą apibūdina patys autoriai: " Kiekvienas vaikas turi svarbiausią meilės kalbą - būdą, kuriuo jis geriausiai supranta tėvų meilę. Ši knyga pamokys, kaip atpažinti svarbiausiąją ir ja kalbėti, taip pat ir keturiomis kitomis dažnai pasitaikančiomis meilės kalbomis, kurios padės jūsų sūnui ar dukrai suprasti, kad yra mylimi. Kaip vėliau pamatysime, jūsų ir mano vaikui būtina žinoti, jog yra mylimi, kad užaugtų atsakingais žmonėmis. Meilė yra patikimas pamatas tampant duodančiu ir mylinčiu suaugusiu žmogumi."

Tai romanas pasakojantis vienos mergaitės gyvenimo istoriją. Ji labai muzikali asmenybė. Bet šio savo talento neįvertina, o pasirenka kitą savo talentą -vagilės. Jos gyvenimas pilnas rizikos, bet matomai ją tas ir labai...

Tai romanas pasakojantis vienos mergaitės gyvenimo istoriją. Ji labai muzikali asmenybė. Bet šio savo talento neįvertina, o pasirenka kitą savo talentą -vagilės. Jos gyvenimas pilnas rizikos, bet matomai ją tas ir labai žavėjo. O kur dar turtai ir gyvenimas be rūpesčių. Bet kai ateina meilė be atsako viskas pasikeičia. Sonia labai stipri, bet kokia kaina savo tikslų siekianti, asmenybė.

Ponia ema bovari - tuščiagarbė, kvaila, egoistiška. Ištekėjusi už vyro, sukūrusi šeimą, ji ir toliau laukia ir ieško tos skaitytų meilės romanų meilės savo gyvenime. Jos vyras jos netenkina - juos nuomone jis...

Ponia ema bovari - tuščiagarbė, kvaila, egoistiška. Ištekėjusi už vyro, sukūrusi šeimą, ji ir toliau laukia ir ieško tos skaitytų meilės romanų meilės savo gyvenime. Jos vyras jos netenkina - juos nuomone jis neišsilavinęs, kvailas, neryžtingas, jai per prastas. Jo nuoširdi ir akla meilė poniai bovari, suteikia jai galimybę žaisti bei manipuliuoti juo, turėti ne vieną meilužį, kurie savo ruožtu, ponią bovari mato taip pat kaip ir ji savo vyrą. Jie ja žaidžia, manipuliuoja, išnaudoja, žada jai gyvenimą būtent tokį, kokį ji skaitė tuose meilės romanuose, su nuolatiniais meilės ir drugeliais, o atėjus akimirkai, sprunka. Akivaizdu, kaip turi baigtis ši istorija.

Ponas bovari, žinoma, nėra tobuliausias vyras. Kaip gydytojas jis neryžtingas, gavęs išsilavinimą per savo aklą kalimą, bijantis aprėpti šiek tiek daugiau, nei rašė vadovėlis. kita vertus, jo gyvenimo aplinkybės nelabai kelia jam didelių profesinių iššūkių. Neverčia jo tobulėti kaip gydytojui ir kaip vyrui. Būdamas mylinčiu vyru jis atleidžia žmonai visas jos paikystes, tenkina įnorius.

Dažnai ponia bovari lyginama su Tolstojaus ana karenina. Panaši istorija, panaši ir pabaiga. Kita vertus, skaitydama kareniną jaučiau savotišką ir gerąjį gailestį jai. Ji nuoširdžiai mylėjo, kentėjo, norėjo, ėjo iš proto, dėl viso šito, ryžosi palikti vyrą. Galiausiai jos meilė ją ir pražudė. O Bovari - ji nesukėlė tiek užjautimo ir noro ją paguosti, kaip ana. Ji paika, kvaila, egoistiška, manipuliuojanti, ir kas blogiausia, leidžianti manipuliuoti savimi. Romano pabaigoje jos priimtas sprendimas nėra toks garbingas, kaip galėtų pasirodyti. Tai bailio pasirinkimas, nesuteikiantis jokios garbės ar užjautimo jai.

g. flaubert`as puikiai aprašė vidinį moters pasaulį. Jos išgyvenimus, norus, nuklydimus, planus. Už šį romaną autorius pateko į teismą, nes "įžeidė dorą ir tikybą". Juk meilė visais laikas, gal tik mūsų dienomis šiek tiek keičiasi suvokimas, buvo didžiausia nuodėmė ir nusikaltimas. Visgi g.flaubert`ui pavyko įrodyti, kad jo kūrinys nėra nepadorus. Pats autorius yra pasakęs "ponia bovari - tai aš".

Iš Oliver Pötzsch knygos "Koriko duktė" sulaukiau būtent to, ko paprastai tikiuosi iš istorinių romanų - vaizdingi aprašymai leido nusikelti į tolimą praeitį.

Veiksmas vyksta Vokietijos miestelyje, besivadinančiame keistai...

Iš Oliver Pötzsch knygos "Koriko duktė" sulaukiau būtent to, ko paprastai tikiuosi iš istorinių romanų - vaizdingi aprašymai leido nusikelti į tolimą praeitį.

Veiksmas vyksta Vokietijos miestelyje, besivadinančiame keistai kiniškai skambančiu pavadinimu (bent jau mano ausiai) - Šongau. Ir nors jau XVII a., pasijunti atsidūręs juodžiausiuose Viduramžiuose, kurie teoriškai truko iki XV a.: aplinkui didžiulis skurdas, nešvara, neraštingumas, prietarai ir, be abejo, raganystės ar bent jau tikėjimas jomis. Krito tavo veršelis - ragana nužiūrėjo. Sudegė stoginė su turtingų pirklių kroviniais - tai ragana prikišo nagus. Kepėjas vėl pridegino duoną - tikrai ne todėl, kad buvo girtas. Nužudytas vaikas - ne kieno nors kito, o raganos darbas. Mirė dar vienas mažylis - ragana kalta, nors ji jau parą sėdi miesto areštinėje.

Skaitydama jaučiausi tarsi klimpstanti į giliausią prietarų, neišmanymo ir jo sąlygotos baimės liūną. Galbūt tokią reakciją lėmė tai, kad aš moteris, gal vyras šią knygą skaitytų ramiau, bet man vienomis akimirkomis kraujas virte užvirdavo, o kitomis jaučiausi tiesiog beviltiškai paprasčiausiai dėl to, kad gyvendama tais laikais priklausyčiau rizikos grupei - kiekviena moteris gali būti apkaltinta raganavimu. Jei tik kas miestelyje nutiks, reikės surasti kaltininką, o juo pirmiausiai taps moteris, daugiau išmananti už visas kitas - taigi miestelio pribuvėja, mat ji pažįsta visokias žoleles, iš jų gamina tepalus, tinktūras, gėralus, vadinasi, naudojasi tamsiomis, iš velnio gautomis žiniomis. O jei nelaimės nesibaigs atsikračius šitos raganos, visada atsiras pavydi moteriškė, paliudysianti, kad gražuolė kaimynė nevengia pajodinėti ant šluotos. Žinoma, jei šeima turtinga ir įtakinga, greičiausiai niekas neišdrįs apkaltinti jos moterų, tačiau niekada negali būti ramus - prasidėjus didiesiems "valymams" ant laužo supleška ir viena kita teisėjo ar burmistro žmona ar duktė.

Tikrą atgaivą širdžiai šioje knygoje teikia vos keli personažai: niekingiausios profesijos atstovas korikas Jakobas, jo duktė Magdalena ir pusiau mokytas jaunasis miestelio gydytojas Simonas. Tai, rodosi, vieninteliai žmonės visame miestelyje turintys bent kiek sveiko proto ir netikintys prietarais. Tik jie rizikuodami viskuo - savo reputacija, padėtimi ir net gyvybe - ieško tikrojo visų nelaimių kaltininko ir stengiasi nuo kančių ir mirties apsaugoti nekaltąją.

Beje, knygos autorius yra tikros korikų dinastijos palikuonis. Benagrinėjančiam šeimos medžius ir visą per daugelį metų sukauptą informaciją jam ir kilo mintis parašyti knygą apie šią profesiją ir šitaip juos savotiškai reabilituoti. Mat korikas buvo būtinas kiekvienam miesteliui - jis atlikdavo ne vien budelio, bet ir savotiško sanitaro funkcijas: valydavo miestą (prisiminkime, kad tais laikais kanalizacijos nebuvo, naktipuodžių turinį pildavo pro langus tiesiog į gatvę). Todėl korikai būdavo savotiški "neliečiamieji" - niekas nepageidaudavo su jais bendrauti, palaikyti ryšių, nors, koks paradoksas, suskaudus dantį ar susukus pilvą skubėdavo ne pas gydytoją, kurio paslaugos dažnam būdavo per brangios ir, maža to, neveiksmingos, nes daktarai tais laikais be kraujo nuleidimo ir klizmų statymo dar ne kažin ką temokėjo, o belsdavosi į korikų duris, mat jie turėjo daug žinių apie žmogaus kūną ir mokėjo gydyti įvairius negalavimus.

Trumpai tariant, knyga tikrai įdomi ir įtraukianti. Jei norite pašiurpti nuo antisanitarinių gyvenimo sąlygų ir prietarų tamsybės bei pasidžiaugti, kaip šviesiai, švariai ir "išmaniai" dabar gyvename, rekomenduoju perskaityti.