Valdovų meilės keliu: žygis žemaitukais į Krokuvą

Gintaras Kaltenis

2010-aisiais dešimt Lietuvos raitelių žemaitukų veislės žirgais iš Senųjų Trakų (Vytauto Didžiojo gimtinės) nujojo 2000 kilometrų iki Juodosios...

Valdovų meilės keliu: žygis žemaitukais į Krokuvą

Gintaras Kaltenis

2010-aisiais dešimt Lietuvos raitelių žemaitukų veislės žirgais iš Senųjų Trakų (Vytauto Didžiojo gimtinės) nujojo 2000 kilometrų iki Juodosios jūros (joje, anot legendos, Vytautas Didysis girdęs savo žirgus). Taip buvo paminėtos 600-osios Žalgirio mūšio metinės, įrodyta nepakartojama žemaitukų ištvermė bei patvirtinta minėtoji legenda. Vienas raitelių - žurnalistas bei reklamos specialistas Gintaras Kaltenis - parašė knygą "Žygis žemaitukais iki Juodosios jūros: 2000 kilometrų istorijos". Ją sunku begauti (nors išėjo ir antra papildyta laida su DVD), nes parašyta puikiu stiliumi, įdomiai, tiesiog intriguojančiai, tad masiškai skaitoma. Panašus likimas turbūt laukia ir antrosios autoriaus knygos "Valdovų meilės keliu: žygis žemaitukais į Krokuvą"...

Ši knyga išleista 2012 metais, po to, kai beveik tas pats raitelių būrys 2011-aisiais nujojo 1000 kilometrų iš Vilniaus į Krokuvą. Šiuo žygiu buvo primintas kitas mūsų istorijos epizodas, kai paskutinis Jogailaitis, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas 1551 m. parlydėjo nuo keistos ligos Krokuvoje mirusią savo jauną, nepaprastai mylėtą žmoną karalienę Barborą Radvilaitę į Vilnių, nes toks buvęs jos reikalavimas - būti palaidotai gimtajame Vilniuje. Raiteliai, padėję baltų lelijų puokštę ant Barboros Radvilaitės karsto Vilniaus arkikatedros požemiuose, per Baltarusiją ir Lenkiją pasiekė Krokuvą, kur Vavelio katedros rūsiuose padėjo puokštę ir ant Žygimanto Augusto sarkofago (valdovas irgi pageidavęs būti palaidotas Vilniuje, bet lenkų ponai neleidę...).

Knygoje darniai persipina žygio aprašymas, jame patirti nuotykiai su istorijos faktų priminimais, kartais - jų interpretacijomis. O juk ir žygyje, ir mūsų istorijoje buvo visko... Turbūt pirmiausia - tai nepaprasta dviejų kilmingųjų meilė. Tais laikais tai buvo kažkas neįprasto: santuokos paprastai būdavo sudaromos tik dėl išskaičiavimo (A. Pugačiova kitados dainavo: "Vsio mogut koroli..."). Žygio dalyviai buvo labai skirtingos gyvenimiškos patirties, skirtingo amžiaus, tad ir bendraujant turbūt iškildavo problemų. Bet autorius rašo: "Tačiau noras pasiekti tikslą išties gali padaryti stebuklus." Buvo LDK - faktas. Bet koks skirtingas istorijos paveldo suvokimas! G. Kaltenis priminė dar pirmosios kelionės metu Baltarusijoje patirtą nuostabą: "Sutikdavo mus draugiškai, bet išsikalbėjus paaiškėdavo, kad neva jie yra litvinai, tikrieji LDK paveldėtojai, o ne mes. Mes, pasak jų, esame žemaičiai." O kaip sunku buvę "įveikti" Baltarusijos ir Lenkijos sieną (procedūros truko 21 valandą). Bet paaiškėję, kad pirmą kartą Europos Sąjungos sieną kirto raiti keliautojai! Na, o Lenkijoje buvusi tikra tautų draugystė. Po dienos kelio įrengus stovyklą, į ją žmonės eidavę kaip į šventę ar ekskursiją. Žirgams buvo nešamos daržovės. Vykdavo vakaronės, kurių metu buvo kalbama ir dainuojama abiem kalbomis. Žinoma, kelionėje tykojo ir pavojai. Štai kartą mašina tiesiog nutrenkė legendinį žygeivių šunį Alšį nuo kelio į pievą. Tačiau šis tik porą dienų pašlubčiojo - ir nieko (o juk pirmoje kelionėje jo gyvybė vienu metu kabojo ant plauko, kol galų gale Alšis buvo tiesiog "prikeltas iš numirusių")...

Pernai raiteliai nebesurengė trečiojo savo žygio. Ogi būtų buvę galima tikėtis trečios kelionių knygos su naujais nuotykiais, naujomis patirtimis, naujam gyvenimui prikeltais mūsų istorijos faktais, puikiomis - kaip ir ankstesniuose leidiniuose - nuotraukomis. O šios knygos pabaigoje esančiame skyrelyje "Kaip sekasi žygeiviams šiandien" skaitome: "Žemaitis Vaidotas (Digaitis iš Laukuvos - aut.) buvo išjojęs aplink Baltijos jūrą - vienas su dviem žemaitukais ir lietuvių skalike Alka." Ir tikrai: pernai šis užsispyręs žemaitis apjojo Baltijos jūrą, įveikdamas 6000 kilometrų! O kad taip būtų išjojęs visas raitelių būrys... Minėtame skyrelyje G. Kaltenis parašė ir apie save: "Mane aplankė apšvietimas. Ėmiau dar labiau domėtis istorija, planuoju parašyti knygą apie žemaitukus." Tad lauksime naujų žygių, naujų knygų. Kaip ne kartą abiejose knygose rašė pats autorius - "Misija įmanoma!"...

Anti Utopija toli gražu nenauja tema knygų pasaulyje. Bet kaip kaip "Saulėlydis" sugrąžino vampyrus, taip " Bado žaidynės" - nedemokratiško ateities pasaulio revoliucijas. Vienos knygos geresnės už kitas, amerikiečių...

Anti Utopija toli gražu nenauja tema knygų pasaulyje. Bet kaip kaip "Saulėlydis" sugrąžino vampyrus, taip " Bado žaidynės" - nedemokratiško ateities pasaulio revoliucijas. Vienos knygos geresnės už kitas, amerikiečių rašytojaVeronica Roth palyginti neseniai debiutavo su fantastiška knyga "Divergentė", sukėlusia didžiulį susidomėjimą pasaulyje. Taip pat yra išleista antroji knyga "Insurgentė" ir visi gerbėjai su nekantrumu laukia serijos finalo.
Kiekviena anti utopijos (angliškai distopian, taigi Distopijos) knyga pasižymi išskirtine pasaulio santvarka ir vaizdu, dažniausiai ne itin maloniu. Šįkart tai - ateities Čikaga, apjuosta siena ir pasidalijusi į penkių luomų, susiskirsčiusių pagal vertybes, būstines - rajonus. Čia yra bebaimiai, taikingieji, teisuoliai, nuolankieji, eruditai ir beluomiai. Pagrindinė knygos veikėja Tričė, gimusi nuolankiųjų luome, atėjus laikui pasirinkti gyvenimo kelią, sužino turinti daugiau galimybių negu kiti ir pasirenka palikti namus. Ji susiduria su gausybe iššūkių, kuriuos turi įveikti norėdama tapti kito luomo nare, be to greitai sužino apie įtakingų žmonių planus sunaikinti viską, kas Tričei atrodo pastovu. Kaip ir daugelyje YA ( young adult fiction - paauglių literatūros) knygų "Divergentėje" pagrindiniai santykiai yra su tėvais, draugais ir, žinoma, pagrindinė veikėja įsimyli patrauklų vaikiną.
Ši knyga nustebino įvairių vertybių gausa, be to, kad kiekvienas luomas turi savo vertybes, pagrindinė veikėja vertina įvairius santykius su žmonėmis ir pasiaukoja vardan bendrų tikslų. Nors "Divergentė" - galbūt tik madinga distopinė knyga, bet giliau pasikapsčius galima užmiršti, kad yra skirta paaugliams.

Na štai, paėmiau pirmą knygą iš knygų iššūkio. Šią knygą svajojau perskaityti nuo pat to laiko, kai ji atsirado knygynuose. Labai užkabino pats aprašymas ir netgi knygos viršelis. Knygą įsigijau jau prieš kelis...

Na štai, paėmiau pirmą knygą iš knygų iššūkio. Šią knygą svajojau perskaityti nuo pat to laiko, kai ji atsirado knygynuose. Labai užkabino pats aprašymas ir netgi knygos viršelis. Knygą įsigijau jau prieš kelis mėnesius, bet tik dabar atėjo laikas ją atversti. Patikėkit, tikrai nepasigailėjau. Tai viena iš tų knygų, kur paimi į rankas ir negali paleisti, o jei jau paleidi, tai vis tiek galvoji apie ją. Jau vos ne naktimis sapnavosi :) Labai patiko siužetas, išlaikoma įtampa nuo pat pirmų knygos puslapių. Netikėti posūkiai, veikėjai ir daugybė kitų dalykų tikrai nepaliks Jūsų abejingų. Tai ne paprastas detektyvas. Jame susipina kelios istorijos, kurios paskui sujungiamos į vieną neįtikėtiną istoriją. Sužavėjo pats hipnozės aprašymas, veikėjų gyvenimo istorijos, patirtas smurtas ir jo poveikis ateičiai.
Žodžiu tai viena geriausių kada mano skaitytų knygų, kurią galėčiau rekomenduoti visiems, ypač detektyvų mėgėjams.

Pirmoji mano perskaityta "Knygų iššūkiui 2013" knyga. Tiesa, ne be pirmą kartą skaityta, tačiau šį kart suprasta ir įvertinta visai kitaip.

Ši knyga vadinama geriausia P. Coelho knyga, leiskit pasitaisyti, ar bent...

Pirmoji mano perskaityta "Knygų iššūkiui 2013" knyga. Tiesa, ne be pirmą kartą skaityta, tačiau šį kart suprasta ir įvertinta visai kitaip.

Ši knyga vadinama geriausia P. Coelho knyga, leiskit pasitaisyti, ar bent žinomiausia. Kai pirmąjį kartą paėmiau ją į rankas, perskaičiau per kelis prisėdimus, šį kart viskas buvo sunkiau ir sudėtingiau. Anksčiau man atrodė, jog šios knygos moralas tai tikrosios meilės suradimas, neva, kai kažką myli, neberūpi niekas kitas aplinkui, tarkim jaunuolio nesužavėtų nei viena žavinga sinjorita, nes jis turi savo mylimąją ir ką jau čia kalbėti apie kitas.. Šį kart, knygos moralas sukosi aplink "Asmeninę legendą". Neva kiekvienas žmogus gyvenime turi susikurti ir įgyvendinti ją, ir, žinoma jokios meilės negali sutrukdyti to padaryti.

Ar rekomenduočiau knygą kažkam?.. Žinoma taip. Galbūt, tas kažkas, įžvelgtų visiškai kitą moralą, negu aš, galbūt knygoje rastų save patį. Tiesą, kai pirmąjį kartą skaičiau knygą, radau joje save, o, štai, dabar neįžvelgiu net labai norėdama..

Nu kas čia per rašliava? Bliam, man jau nebe septyniolika, kad taip vežtų amžini tūsai ir dulkinimasis. Ne, meluoju, septyniolikos dar aš buvau pakankamai rimta, gal reikia sakyt, nebe dvidešimt vieneri man, kad džiaugčiaus...

Nu kas čia per rašliava? Bliam, man jau nebe septyniolika, kad taip vežtų amžini tūsai ir dulkinimasis. Ne, meluoju, septyniolikos dar aš buvau pakankamai rimta, gal reikia sakyt, nebe dvidešimt vieneri man, kad džiaugčiaus 250 puslapių alkoholio ir seilių. Seilių, ne spermos, nes seksas aprašomas tokiu pat stiliumi kaip ir visa knyga - skystai ir užuominom.

Apie užuominas. Veikėjų vardai bei vietų pavadinimai čia užšifruoti. Žiauriai gerai: Rimas Šapranauskas, Vakarinės Personos, Gavrity ir t.t. Žiauriai gerai, nes paskui galima googlinti visą šitą tikraisiais vardais ir taip mokytis to laikotarpio istorijos. Autorius perspėja neįsijausti, nes, cituoju, "romanai tam ir rašomi, kad duoti laisvę fantazijai ir išmonei, sukurti naują erdvę ir realybę". Taigi taip ir neaišku, ar turėjo Algis Greitai nepilnametę draugę ar ne.

Iš esmės šita jokių stipresnių jausmų nesukelianti istorija persiskaito lengvai nepaisant nykių dialogų ir primena, kad SPORTAS visgi buvo labai nieko grupė.

"- Už penkiasdešimt čiulpiu, už šimtą sukramtau, - iškošė pro dantis mergaitė ir pakeitusi peleninę nuėjo."

Kiek nusivyliau perskaičiusi "Emos salą", o "Emos jūra" pasirodė dar prastesnė. Džiaugiuosi, kad į skaitomų knygų sąrašą neįtraukiau trečiosios romano apie Emą dalies. Skaičiau, bandžiau mintimis nenutolti nuo...

Kiek nusivyliau perskaičiusi "Emos salą", o "Emos jūra" pasirodė dar prastesnė. Džiaugiuosi, kad į skaitomų knygų sąrašą neįtraukiau trečiosios romano apie Emą dalies. Skaičiau, bandžiau mintimis nenutolti nuo aprašomų įvykių, tačiau galvoje sukosi tik viena: kodėl vaikams ir paaugliams turi tikti "bet kokia" literatūra? Jokios gilesnės minties, jokio moralo, net vietos fantazijai palikta ne kažin kiek. Nors romane gausu fantastinių elementų, knyga neugdo skaitytojo. Mano nuomone, literatūra jaunimui turi būti rašoma ypač atsakingai, nuolat pamąstant apie kitą jos paskirtį, ne vien laiko praleidimo. Pasigedau kažko tikro. Perskaičius knygą tegali svajoti apie turtingą vyrą, pelningą verslą ar įtakingus draugus, nes aprašomame gyvenime niekas nepasiekiama paprastam eiliniam žmogui. Net meilės pavyzdžio padoraus nerasi: myli vieną, paskui kitą, arba abu iškart, viskas romane pateisinama. Per daug ryškinami materialūs dalykai, o ir įvykių gausa neleidžia atsikvėpti. Retkarčiais visa tai darosi panašu į chaosą.

Romane nesigilinama į tikrai rimtas problemas, viskas tiesiog nuslysta paviršiumi. Perskėlė briedis blogiukui galvą, mėtosi smegenys ant pievelės... na taip, baisu. Bet priimama daugmaž kaip norma, nes briedis tai buvo geras, o va nukentėjusysis tai ne. Keista ir kvaila... Kita situacija - renginio metu įvyksta nelaimė ir nukrenta pastato balkonas, pilnas žmonių. Na ir nieko tokio, statybos brokas, nuostoliai bus atlyginti. O kaip žmonių kančios? Skausmas? Gyvybės? Nieko tikro, nieko vertinamo, ryškūs tik pamąstymai "kokį automobilį nusipirkti?" Juk tie senesni, kurių apstu garažuose, yra jau netinkami.

Kad ir kokie nuotykiai lydėtų knygos herojus, pati ji yra tuščia ir nevertinga. O jei dar pridėjus visas leidyklos paliktas klaidas... Ir "Emos saloje", ir "Emos jūroje" jų tikrai yra ne po vieną ir ne po dvi. Viliuosi ir labai laukiu, kad lietuvių autoriai parašytų tikrai šiuolaikišką, bet ne banalią knygą. Kaip jaunieji skaitytojai gali ugdyti save, kai net knygose neranda jokio tikro ir gražaus gyvenimo pavyzdžio?

Ne kartą teko skaityti, jog romanai apie Emą yra lyginami su S. Meyer saga apie vampyrus, neva šis romanas - tai lietuviškasis "Saulėlydis". Galiu pasakyti tik tiek - nė velnio. Prieš pradedant mėgdžioti ar bandyti prilygti kažkuriam bestseleriui, vertėtų labai gerai ir ilgai pamąstyti - ar tikrai verta? Aš būčiau linkusi manyti, kad ne. Būkime kiekvienas originalūs savaip.

Jaunos, gražios, naivios merginos meilės istorija. Ne veltui sakoma "meilė akla", taip šis nuostabus jausmas apakino ir knygos heroję - Kamilę. Ji beatodarškai mylėjo savo išrinktąjį - politiko karjeros siekianti verslininką...

Jaunos, gražios, naivios merginos meilės istorija. Ne veltui sakoma "meilė akla", taip šis nuostabus jausmas apakino ir knygos heroję - Kamilę. Ji beatodarškai mylėjo savo išrinktąjį - politiko karjeros siekianti verslininką Radvilą. Visos draugės jai pavydėjo, tėvai džiaugėsi dėl busimų vestuvių, deja... Idilė buvo sugriauta. Skaudi akistata su žiauria realybe atima merginai norą gyvnti. Skausmo į neviltį varoma Kamilė šoka nuo tilto. Gerai, kad tarsi koks angelas sargas, paskui ją šoka Modestas, kuriam ir savų rūpesčių per akis, bet atsakomybės jausmas neleidžia apleisti netikėtai jo kelyje pasipainiojusios merginos. Vyras, irgi patyręs skaudžią mylimosios išdavystę, pasirodo merginos gyvenime tarsi riteris ant prabangaus automobilio, kuris gelbsti sunkiausiu jos gyvenimo momentu. Abiejose sudaužytose širdyse netikėtai įsižiebia tyras jausmas, bet iki visiškos laimės dar reikia patirti nemaža skausmo bei išgyventi nuotykių. Knyga persmelkta romantikos ir manau tikrai gali suvirpinti širdį.

Nemėgstu fantastikos, bet dėl bendro išprusimo reikia paskaitinėti ir tokių knygų. Pasirinkau fantastikos klasiką "Pasaulių karas". Pradėjusi skaityti, sunerimau - nejaugi fantastikos klasikas rašė taip paprastai ir banaliai....

Nemėgstu fantastikos, bet dėl bendro išprusimo reikia paskaitinėti ir tokių knygų. Pasirinkau fantastikos klasiką "Pasaulių karas". Pradėjusi skaityti, sunerimau - nejaugi fantastikos klasikas rašė taip paprastai ir banaliai. Kažkas čia ne taip. Trumpi sakiniai, paprastos frazės, jokio meniškumo. Žvilgtelėjau į viršelį ir supratau: knyga adaptuota. Tikriausiai vaikams. Na bet jeigu pradėjai skaityti, reikia pabaigti.

Knygos siužetas patiko. Pasaulį užpuola nežemiškos būtybės iš kosmoso. Apsiginklavusios kosminiais ginklais, nerealiomis karo mašinomis jos varo siaubą Anglijos gyventojams. Sukėlę didžiulę paniką ir sujaukę žmonių gyvenimą, marsiečiai žūsta. Kodėl? Paskaitykite. Keistas pasirodė pačių marsiečių išvaizdos aprašymas.

Nervino knygoje esančios iliustracijos ir užrašai.

Pasigailėjau, kad skaičiau šį leidimą. Knygos siužetą žinau, tad jau nesinorės skaityti originalo. Geriau iš karto skaitykite originalą.

Šioje knygoje - trys pasaulio fantastikos klasikos kūriniai: "Nematomas žmogus", "Pasaulių karas" ir "Žmogus, galėjęs daryti stebuklus". Pirmajame romane pasakojama apie mokslininką, kuris tapo nematomu. Siužetas visai įdomus,...

Šioje knygoje - trys pasaulio fantastikos klasikos kūriniai: "Nematomas žmogus", "Pasaulių karas" ir "Žmogus, galėjęs daryti stebuklus". Pirmajame romane pasakojama apie mokslininką, kuris tapo nematomu. Siužetas visai įdomus, įtraukiantis, tik labai ištęstas. Ir keistas šiek tiek. Taip ir liko man neaišku: kodėl tapus nematomu reikia daryti tik blogus darbus, kurti "teroro valstybę"? Keistas toks kūrinys. Antrąjį romaną perskaičiau su tikru malonumu. Labai patiko siužetas, veiksmas ir pabaiga puiki. Saugokitės cilindrų iš dangaus :) Marsiečiai jus stebi :) O tečioji apysaka labai trumputė, bet turinti gilią prasmę. Jei sugebi daryti stebuklus, nepamiršk ribų. Kas bus, jei sugalvosi sustabdyti Žemę? Knyga lengvai skaitosi, tačiau šiais laikais labiau mėgstami labiau netikėto siužeto kūriniai.

Sylvios Plath "Stiklo gaubtas" (The bell jar) pirmą kartą išleistas 1963-ųjų žiemą. Trumpai tariant, tai - autobiografinis romanas apie herojės išgyventą depresiją ir pasikartojančius bandymus nusižudyti. Susidomėjimas...

Sylvios Plath "Stiklo gaubtas" (The bell jar) pirmą kartą išleistas 1963-ųjų žiemą. Trumpai tariant, tai - autobiografinis romanas apie herojės išgyventą depresiją ir pasikartojančius bandymus nusižudyti. Susidomėjimas šia knyga kilo internete paskaičius rašytojos biografiją: puikūs pasiekimai mokslo srityje, premijos, laimėta kelionė į Niujorką, vėliau santuoka, du vaikai, galiausiai - kadaise prislopinta, bet ir vėl sugrįžusi depresija, privedusi rašytoją prie savižudybės. Romanas "Stiklo gaubtas" buvo išleistas likus visai nedaug iki Sylvios Plath mirties.

Pradžioje knyga buvo labai įtraukianti, bet primenanti populiariąją literatūrą - mergina pirmą kartą nuvyksta į Niujorką ir štai prasideda nuotykiai, tačiau pirmas įspūdis apie šį romaną pasirodė esąs klaidingas. Linksmybės greitai baigiasi (o gal jų iš tiesų niekada ir nebuvo) ir knygos herojė kuo toliau, tuo giliau klimpsta į depresiją. Šioje vietoje skaitymas apsunko, tik nežinau ar dėl to, kad aprašoma skaudi pačios rašytojos patirtis, ar dėl to, kad ta patirtis skaitytojui pateikiama pernelyg primityviai. Besigydydama psichiatrinėje ligoninėje herojė nusprendžia susidraugauti su kita ligone, kuri kalbinama viso labo žiūri į vieną tašką ir nieko neatsako, - žodžiu, tipiška "beprotė". Ko gero nereikėtų autobiografinio romano vertinti pagal jo originalumą, nes kiekviena patirtis yra savita, kad ir kokia tipiška ji būtų, tačiau "Stiklo gaubte" man pritrūko nuostabą keliančių akimirkų, dauguma įvykių buvo nuspėjami, dažnai pasikartojantys panašios tematikos literatūroje bei kine. Taip pat beveik neįveikiama užduotis pasirodė skaityti šį romaną visiškai atsiribojus nuo rašytojos asmenybės ir priimti jį kaip meno kūrinį ir nieko daugiau.

Rekomenduočiau tiems, kam nebuvo nuobodu skaityti Samuel Shem "Vargo kalną" ar Elizabeth Wurtzel "Prozako kartą", tačiau knygų iš serijos "padėk sau pozityviu mąstymu" mėgėjams gali ir nepatikti.