Romano autorius Kenas Kizis- bpagrindinio herojaus R. P. Makmerfio paveiklsu įkūnija esminį savo gyvenimo principą- būk pats savimi! Ne vien psochiatrinę ligoninę šiame romane aprašo autorius. Jisn kalba apie stiprią,...

Romano autorius Kenas Kizis- bpagrindinio herojaus R. P. Makmerfio paveiklsu įkūnija esminį savo gyvenimo principą- būk pats savimi! Ne vien psochiatrinę ligoninę šiame romane aprašo autorius. Jisn kalba apie stiprią, išdidžią asmenybę, kuri negali paklusti sureguliuotam visuomenės tvarkos laikrodžiui- ji išdrįsta būti pati savimi ir padeda įmonėms atsikratyti nepilnavertiškumo kompleksų, įkvėpti drąsos ir pasitikėjimo savimi.

Šioje knygoje pasakojama apiedevyniolikametės, studentės Emos gyvenimo atkarpa. Ji ieško darbo, nes reikia susimokėti už mokslus. Ir randa. Ji įsidarbina vaikų aukle pas vieną turtingiausių vyrų pasaulyje. Tačiau jos...

Šioje knygoje pasakojama apiedevyniolikametės, studentės Emos gyvenimo atkarpa. Ji ieško darbo, nes reikia susimokėti už mokslus. Ir randa. Ji įsidarbina vaikų aukle pas vieną turtingiausių vyrų pasaulyje. Tačiau jos viršininkas nepaprastas. Jis vandenis - turintis ypatingų galių. Ema atskleidžia savo šeimos paslaptį, visa jos šeima yra vandeniai. Mano manymu ši knyga paneigia stereotipą, kad lietuvių rašytojų kūriniai yra nepatrauklūs, neįdomūs. Siūlau paskaityti.

Kažkada esu skaičiusi šią knygą. Seniai. Nežinau, kodėl, bet vėl norėjosi paimti ją į rankas ir versti vieną lapą po kito, stengiantis dar kartą įsigilinti į seniai visiems girdėtas mintis. Man ši knyga, kaip duona,...

Kažkada esu skaičiusi šią knygą. Seniai. Nežinau, kodėl, bet vėl norėjosi paimti ją į rankas ir versti vieną lapą po kito, stengiantis dar kartą įsigilinti į seniai visiems girdėtas mintis. Man ši knyga, kaip duona, kai sunku, kai apnyksta tamsios, šaltos, niūrios dienos. Ji mane pakelia, suteikia įkvėpimo naujiems darbams. Į aplinką pradedu žvelgti truputėli kitaip. Kiek laiko užteks, kad išlikčiau pakilime? Nežinau. Prisimenu, kad kai pirmą kartą ši knyga pateko man į rankas, šovė mintis, net renginį suorganizuoti šia tema. Renginys buvo šaunus. Smagiausia buvo tai, kad teko girdėti pastabas, jog mintys labai gražios. O ir aš pati jaučiausi gerai, tokia sustiprėjusi (vidumi). Jaučiausi lyg būčiau paskleidusi daug mažų gniužuliuką - linksmučių, kurie nuskriejo į žmonių širdis. Linkiu paskaityti visiems.

"Ant stalo stovėjo žibalinė lempa baltu gaubtu. Čiupęs ją, Rolandas padidino liepsną ir, priėjęs prie lango, apšvietė merginą.
Ji bematant atsitraukė. Jis kilstelėjo lempą, ir ji išniro iš šešėlio. Šviesa apšvietė...

"Ant stalo stovėjo žibalinė lempa baltu gaubtu. Čiupęs ją, Rolandas padidino liepsną ir, priėjęs prie lango, apšvietė merginą.
Ji bematant atsitraukė. Jis kilstelėjo lempą, ir ji išniro iš šešėlio. Šviesa apšvietė jai veidą. Sustoję visi trys įsistebeilijome vieni į kitus.
Koks savotiškas jos veidas.....
Net jei ir nugyvenčiau tūkstantį metų, greičiausiai nepamirščiau to veido, kurį štai mūsų sode mačiau pirmą kartą gyvenime, dar nieko apie šią merginą nežinodama."

Tai knygos beveik pati pradžia, 10 puslapis. Nuo būtent šitos vietos man pradėjo darytis įdomu. Nors ir skaityti buvo sunku, bet šią knygą įveikiau. Ir tuo didžiuojuos! Ji man labai patiko, labai. Nors gal ir viso labo būtų kokioje 12-oje vietoje (viso labo?) bet ją išbaigti buvo verta. Tiesa, labai supykau ant leidyklos - pusės knygos anotacijos buvo netiesa! O ištikro buvo taip:

Į Švedijoje gyvenančią gana keistą šeimą atvyksta kambarinė Karolina. Jauna, bet jau susidariusi tvirtą nuomonę apie pasaulyje vykstančius dalykus. Vaikams kambarinė tampa neatsiejama gyvenimo dalis, viską valdanti ekonomė Sveja tik ginčijasi su ja, o mama, kaip visada, tyli.... Ramiai gan lėtai slenkantis tempas verčia labiau įsijausti į kasdieninį šeimos gyvenimą, ir kaip įprastus dalykus pakeitė Karolina, kaip kiekvienas yra užsidaręs savyje, svajoja ir turi paslapčių....

Baigusi šią knygą supratau, kad galinė padėtis visišykai skiriasi nuo pradinės. Pradžioje, atrodė neįtikėtina, net neįmanoma, kad atsitiks, kaip gale. Kad žmonės visiškai pasikeis. Kad visiškai pasikeis jų gyvenimas. Neiįtikima.

Bet perskaityti rekomenduočiau daug kam. Nė kiek nesigailiu ją nusipirkusi. Ir antros dalies tikrai neatidėsiu į šalį - ji jau įrašyta į būtiniausiai nusipirkti sąrašą.

Knygą galima apibūdinti vienu žodžiu: paslaptinga.

"Didieji užkariautojai per istoriją dažnai žengia kruvinais batais. Jų paliktas žaizdas dar ilgai gydosi nugalėtieji, o jų vardai neišdyla per šimtmečius".

Kelionė su Čingischanu tęsiasi antroje Conno Igguldeno knygoje...

"Didieji užkariautojai per istoriją dažnai žengia kruvinais batais. Jų paliktas žaizdas dar ilgai gydosi nugalėtieji, o jų vardai neišdyla per šimtmečius".

Kelionė su Čingischanu tęsiasi antroje Conno Igguldeno knygoje "Lanko viešpačiai". Ši istorija žiauri ir kruvina, kaip ir pagrindinis jos herojus. Mūšiais ir grasinimais suvienijęs mongolų gentis Čingis drauge su broliais patraukia į žygį prieš didžiuosius kinų miestus, bet prieš tai reikia pereiti Gobio dykumą ir įveikti jos pakraštyje įsikūrusią galingą ir paslaptingą Si Sia karalystę. Netoliese - saugiai už Didžiosios kinų sienos besijaučianti Dzinų imperija, viliojanti ir grėsminga. Čingio vadovaujami mongolai žiaurumu, gudrumu ir klasta stengiasi nugalėti priešus, o už jo nugaros šamanas ir šnipai rezga sąmokslus...

"Lanko viešpačiai" - antrasis pasakojimas apie Čingischaną. Jo gyvenimas - tai kraujo skonis ir pergalių saldumas, svajonės apie didingą imperiją, nerimas dėl tautos ateities ir pavergtų priešų aimanos. Šioje dalyje daug dėmesio skiriama mūšių taktikoms, karo scenoms, Dzinų imperijos gyvenimo būdui. Čingischanas susiduria su daugybę problemų: kaip užkariauti akmenines miestų tvirtoves Si Sia karalystėje ir Dzinų imperijoje? Kaip būtų geram tėvui savo vaikams, kuriuos pamiršo kariaudamas su priešais? Kaip toliau vesti savo kariuomenę į karo žygius? Rekomenduoju perskaityti visiems besidomintiems tolimųjų kraštų Mongolijos, Kinijos istorija, papročiais bei kam patinka istoriniai romanai.

Įsiminiau šiuos Čingischano žodžius pasakytus savo sūnui: "Mes esame vilkai, vaike, o vilkas nieko neklausia ožkų, kurias pjauna. Jis nesvarsto, kaip geriausiai leisti laiką, kol jo nasrai ir letenos nenusidažo raudonu krauju ir jis nenugali visų priešų".

Kartais skaitant sunku suvokti kaip kažkokie laukuose gimę mongolai sugebėjo nugalėti galingus kinus ir jų imperiją. Taip pat buvo neįtikėtina kaip daugiatūkstantinė kariuomenė įveikdavo šimtus kilometrų ar vienus didžiausių Kinijos kalnų. Patiko tai, kad knygos pabaigoje autorius atskleidžia istorines pastabas, kurios paaiškina apie faktus, kurie tikrai buvo ir įvyko, o kurie buvo pagražinti ar šiek tiek pakeisti. Įdomu buvo tai, kad autorius pasirinko šią knygą pasakoti iš kiekvieno veikėjo prizmės. Kiek žinau, apie Čingischaną ir jo užkariavimus rašytojas yra išleidęs iš viso keturias knygas, tačiau išverstos į lietuvių kalbą tik dvi, todėl laukiu ir tikiuosi, kad bus išverstos ir likusios dalys.

Autorius: Conn Iggulden. Leidėjas: Tyto alba. Metai: 2012. Puslapiai: 461. Žanras: Istorinis romanas. Knygos kaina svyruoja apie 34 Lt.

Česlovas Milošas. Vardas toks pažįstamas, savas. Tačiau tikėjaus, kad sunkiai skaitysis. Tad nustebau- skaičiau taip lengvai, noriai ir skaniai J Tiesiog labai gerai skaitosi.

Pagrindinis veikėjas Tomas, berniukas, augantis...

Česlovas Milošas. Vardas toks pažįstamas, savas. Tačiau tikėjaus, kad sunkiai skaitysis. Tad nustebau- skaičiau taip lengvai, noriai ir skaniai J Tiesiog labai gerai skaitosi.

Pagrindinis veikėjas Tomas, berniukas, augantis senelių dvare. Bet tas dvaras lietuviškas, 20 a. pr., iš ties, ne toks kaip filmų ar užsienio knygų dvarai. Daugelis įvykių regima iš Tomo perspektyvos, smalsiai, atvirai. Žmonių bendravimas, kiekvieno savitumas ar keistumas, gamtos ciklai, mitoliginiai velniai ir bažnyčios dievas, visa aprėpiama. Man panašu truputi į magiškąjį realizmą, lietuvišką.

Daugiau patys paskaitysit, nes tikrai vertaJ

Kelios citatos:

Isos slėnis ypatingas tuo, jog čia yra daug velnių, daugiau negu bet kur kitur.

Žmogus juk ne medis, tas žino, ko jam reikia: šviesos. O žmogui atrodo, kad jis auga tiesiai, o iš tiesų auga kreivai.

Niekas negyvena vienas: jis šnekasi su tais, kurie jau buvo, gyvens tų žmonių gyvenimą, lipa laiptais ir, žengdamas jų pėdsakais, apžiūrinįja istorijos namų užkaborius.

Roland'o Barthes'o "Camera lucida. Pastabos apie fotografiją" - visai nedidelė, viena iš mažiausios apimties šio autoriaus knygų. Ir vis dėl to skaičiau ją ilgai, po truputį, tarsi ragaudama ypatingo skonio saldumyno ir...

Roland'o Barthes'o "Camera lucida. Pastabos apie fotografiją" - visai nedidelė, viena iš mažiausios apimties šio autoriaus knygų. Ir vis dėl to skaičiau ją ilgai, po truputį, tarsi ragaudama ypatingo skonio saldumyno ir norėdama pajusti visus skonius ir poskonius bei įkvėpti visus aromatus. Kadangi ir pati fotografija man kartu ir labai artima, bet visuomet iki galo nepažinta ir paslaptinga draugė, tad ir šia knyga - studija norėjosi mėgautis ir pasinaudoti lyg vartais į apmąstymų pasaulį. Įdomu kartu su autoriumi klaidžioti po nuosteklius tokio įdomaus ir nevienareikšmiško objekto tyrinėjimus ir visapusišką analizę įvairiais rakursais - stebint, abejojant, klausiant... Netgi įvertinant save patį, tarsi kitą, iš šono - fotografuojamąjį, tuo momentu neišvengiamai tampantį aktoriumi, kaip ir gyvenime, beistengiantį palikti atmintyje geriausią savo veidą. Skaitydama šią knygą - paskutinę prancūzų literatūros teoretiko, filosofo, kalbininko, kritiko ir semiotiko R. Barthes'o knygą, parašytą prieš daugelį metų - 1979-aisiais, jaučiausi lyg vedžiojama už rankos tarp klausimų ir atsakymų, lyg dalyvaudama gyvame, iki šių dienų nenutrūkusiame autoriaus užmegztame pokalbyje su skaitytoju. Rašytojo egzistencija tarp būties ir nebūties tęsiasi kartu su vis dar skaitomais ir aktualiais jo kūriniais. Lygiai taip pat fotografija suteikia egzitenciją kiekvienam, į kurio akis išlikusioje nuotraukoje mes žvelgiame. Žvelgiame, taip sąmoningai ar nesąmoningai prisiliesdami prie istorijos, būties amžinybės ir mirties, su kuria esančių sąsajų fotografijoje filosofas pastebi gana nemažai.

Nors autorius taip visapusiškai ir nuosekliai knygoje tiria ir išanalizuoja fotografiją kaip reiškinį, tačiau tuo visiškai neįspraudžia jos į jokius rėmus. Perskaičius šią knygą, atvirų klausimų lieka ne ką mažiau nei gautų atsakymų. Tai viena iš knygų, kurias po kiek laiko skaitant dar ir dar kartą, rasime vis naujų dalykų, atsiliepiančių į mūsų sąmonę ir įgytą patirtį.

"Tau niekada nebus atleista" - pirmoji mano skaityta Mary Higgins Clark knyga. Ir ji man paliko tikrai neblogą įspūdį - dabar noriu perskaityti ir daugiau šios rašytojos knygų.

Šioje knygoje, kai ir galima tikėtis iš...

"Tau niekada nebus atleista" - pirmoji mano skaityta Mary Higgins Clark knyga. Ir ji man paliko tikrai neblogą įspūdį - dabar noriu perskaityti ir daugiau šios rašytojos knygų.

Šioje knygoje, kai ir galima tikėtis iš detektyvo, narpliojama žmogžudystė. Tačiau ne šviežia, o įvykdyta prieš daug metų. Pagrindinė knygos veikėjo Elė atskleidžia daugybę šiurpių įvykių, kurie prikausto prie knygos puslapių. Turbūt todėl šią knygą perskaičiau per vieną vakarą... Patiko tai, kad nebuvo labai saldžios meilės istorijos - to jau buvau pasiilgusi po Sandros Brow ir Noros Roberts.

Kaip ir minėjau, ši knyga man labai patiko, įdomu, ar tokie patys geri bus kiti šios autorės kūriniai.

Ta dargana dar šiandien tvyro
Širdy naktų ir vakarų -
Tokiu oru karalius Lyras
Buvo atstumtas dukterų...



J. Aisčio eilėraščio eilutės nusako pagrindinę tragedijos veiksmo liniją. Susenęs karalius padalija karalystę...

Ta dargana dar šiandien tvyro
Širdy naktų ir vakarų -
Tokiu oru karalius Lyras
Buvo atstumtas dukterų...



J. Aisčio eilėraščio eilutės nusako pagrindinę tragedijos veiksmo liniją. Susenęs karalius padalija karalystę dviems dukroms, kurios išsakė didžiausią meilę tėvui, o trečiąją, jaunėlę, palydi prakeiksmu ir vaiko išsižadėjusio tėvo pykčiu, mat ši apie meilę kalbėjo pernelyg paprastai. Deja, savo klaidą karalius suvokia per vėlai, kai apdovanotosios dukterys susimoko nebesirūpinti tėvu ir taip taupyti jo paties turtus, o vienintelės iš tikrųjų jį mylėjusios dukters nebelieka tarp gyvųjų.



Intrigomis, atskleidžiančiomis žmogaus menkystę ir neišvengiamą lemtį klysti, Šekspyro kūrinys patraukia dėmesį ir dar kartą patvirtina, jog dažniausiai teisybė skamba kvailio bei juokdario lūpose.

Emilija Brontė

"Vėtrų kalnas"



Ar esate girdėję apie amžiną meilę? Meilę, kuri vis dar esti net ir po mirties? Jei ne, tai ši knyga, jus gali supažindinti su tokia meile, jei taip, tai nepraleiskite progos perskaityti,...

Emilija Brontė

"Vėtrų kalnas"



Ar esate girdėję apie amžiną meilę? Meilę, kuri vis dar esti net ir po mirties? Jei ne, tai ši knyga, jus gali supažindinti su tokia meile, jei taip, tai nepraleiskite progos perskaityti, kaip šis jausmas pavaizduotas ne šiandieniniuose romanuose, o XIX amžiaus pradžioje. Tuo laikotarpiu, kai daug kas priklausė ne nuo paties savęs, bet nuo savo šeimos, tėvų norų.

Pagrindiniai veikėjai labai skirtingi, todėl aplinkiniams jų meilė neatrodo nei priimtina, nei reikalinga. Ji - turtingo tėvo dukra, jis - visų engiamas čigonų našlaitis. Nuo mažens pažįstami vaikai ilgainiui įsimyli vienas kitą, o jiems suaugus prasideda ir jų jausmų išbandymai. Kas bus stipresni: jie ir juos siejantis jausmas, ar solidus gyvenimo būdas? Nors pasirinkimas nebuvo naudingas jauniesiems Vėtrų kalno gyventojams, tačiau pati meilė išliko ir po mirties.

Pasakojimas apima dvi tos pačios šeimos žmonių kartas. Įvykiai klostosi nenuspėjamai. Daug apmąstymų, žmogiškų jausmų, kurie yra smerktini, tačiau pati pagrindinė mintis apie neblėstančią meilę, išsaugo kūrinio patrauklumą. Tai klasikinis meilės kūrinys, skirtas romanų gerbėjams.