Česlovas Milošas. Vardas toks pažįstamas, savas. Tačiau tikėjaus, kad sunkiai skaitysis. Tad nustebau- skaičiau taip lengvai, noriai ir skaniai J Tiesiog labai gerai skaitosi.

Pagrindinis veikėjas Tomas, berniukas, augantis...

Česlovas Milošas. Vardas toks pažįstamas, savas. Tačiau tikėjaus, kad sunkiai skaitysis. Tad nustebau- skaičiau taip lengvai, noriai ir skaniai J Tiesiog labai gerai skaitosi.

Pagrindinis veikėjas Tomas, berniukas, augantis senelių dvare. Bet tas dvaras lietuviškas, 20 a. pr., iš ties, ne toks kaip filmų ar užsienio knygų dvarai. Daugelis įvykių regima iš Tomo perspektyvos, smalsiai, atvirai. Žmonių bendravimas, kiekvieno savitumas ar keistumas, gamtos ciklai, mitoliginiai velniai ir bažnyčios dievas, visa aprėpiama. Man panašu truputi į magiškąjį realizmą, lietuvišką.

Daugiau patys paskaitysit, nes tikrai vertaJ

Kelios citatos:

Isos slėnis ypatingas tuo, jog čia yra daug velnių, daugiau negu bet kur kitur.

Žmogus juk ne medis, tas žino, ko jam reikia: šviesos. O žmogui atrodo, kad jis auga tiesiai, o iš tiesų auga kreivai.

Niekas negyvena vienas: jis šnekasi su tais, kurie jau buvo, gyvens tų žmonių gyvenimą, lipa laiptais ir, žengdamas jų pėdsakais, apžiūrinįja istorijos namų užkaborius.

Roland'o Barthes'o "Camera lucida. Pastabos apie fotografiją" - visai nedidelė, viena iš mažiausios apimties šio autoriaus knygų. Ir vis dėl to skaičiau ją ilgai, po truputį, tarsi ragaudama ypatingo skonio saldumyno ir...

Roland'o Barthes'o "Camera lucida. Pastabos apie fotografiją" - visai nedidelė, viena iš mažiausios apimties šio autoriaus knygų. Ir vis dėl to skaičiau ją ilgai, po truputį, tarsi ragaudama ypatingo skonio saldumyno ir norėdama pajusti visus skonius ir poskonius bei įkvėpti visus aromatus. Kadangi ir pati fotografija man kartu ir labai artima, bet visuomet iki galo nepažinta ir paslaptinga draugė, tad ir šia knyga - studija norėjosi mėgautis ir pasinaudoti lyg vartais į apmąstymų pasaulį. Įdomu kartu su autoriumi klaidžioti po nuosteklius tokio įdomaus ir nevienareikšmiško objekto tyrinėjimus ir visapusišką analizę įvairiais rakursais - stebint, abejojant, klausiant... Netgi įvertinant save patį, tarsi kitą, iš šono - fotografuojamąjį, tuo momentu neišvengiamai tampantį aktoriumi, kaip ir gyvenime, beistengiantį palikti atmintyje geriausią savo veidą. Skaitydama šią knygą - paskutinę prancūzų literatūros teoretiko, filosofo, kalbininko, kritiko ir semiotiko R. Barthes'o knygą, parašytą prieš daugelį metų - 1979-aisiais, jaučiausi lyg vedžiojama už rankos tarp klausimų ir atsakymų, lyg dalyvaudama gyvame, iki šių dienų nenutrūkusiame autoriaus užmegztame pokalbyje su skaitytoju. Rašytojo egzistencija tarp būties ir nebūties tęsiasi kartu su vis dar skaitomais ir aktualiais jo kūriniais. Lygiai taip pat fotografija suteikia egzitenciją kiekvienam, į kurio akis išlikusioje nuotraukoje mes žvelgiame. Žvelgiame, taip sąmoningai ar nesąmoningai prisiliesdami prie istorijos, būties amžinybės ir mirties, su kuria esančių sąsajų fotografijoje filosofas pastebi gana nemažai.

Nors autorius taip visapusiškai ir nuosekliai knygoje tiria ir išanalizuoja fotografiją kaip reiškinį, tačiau tuo visiškai neįspraudžia jos į jokius rėmus. Perskaičius šią knygą, atvirų klausimų lieka ne ką mažiau nei gautų atsakymų. Tai viena iš knygų, kurias po kiek laiko skaitant dar ir dar kartą, rasime vis naujų dalykų, atsiliepiančių į mūsų sąmonę ir įgytą patirtį.

"Tau niekada nebus atleista" - pirmoji mano skaityta Mary Higgins Clark knyga. Ir ji man paliko tikrai neblogą įspūdį - dabar noriu perskaityti ir daugiau šios rašytojos knygų.

Šioje knygoje, kai ir galima tikėtis iš...

"Tau niekada nebus atleista" - pirmoji mano skaityta Mary Higgins Clark knyga. Ir ji man paliko tikrai neblogą įspūdį - dabar noriu perskaityti ir daugiau šios rašytojos knygų.

Šioje knygoje, kai ir galima tikėtis iš detektyvo, narpliojama žmogžudystė. Tačiau ne šviežia, o įvykdyta prieš daug metų. Pagrindinė knygos veikėjo Elė atskleidžia daugybę šiurpių įvykių, kurie prikausto prie knygos puslapių. Turbūt todėl šią knygą perskaičiau per vieną vakarą... Patiko tai, kad nebuvo labai saldžios meilės istorijos - to jau buvau pasiilgusi po Sandros Brow ir Noros Roberts.

Kaip ir minėjau, ši knyga man labai patiko, įdomu, ar tokie patys geri bus kiti šios autorės kūriniai.

Ta dargana dar šiandien tvyro
Širdy naktų ir vakarų -
Tokiu oru karalius Lyras
Buvo atstumtas dukterų...



J. Aisčio eilėraščio eilutės nusako pagrindinę tragedijos veiksmo liniją. Susenęs karalius padalija karalystę...

Ta dargana dar šiandien tvyro
Širdy naktų ir vakarų -
Tokiu oru karalius Lyras
Buvo atstumtas dukterų...



J. Aisčio eilėraščio eilutės nusako pagrindinę tragedijos veiksmo liniją. Susenęs karalius padalija karalystę dviems dukroms, kurios išsakė didžiausią meilę tėvui, o trečiąją, jaunėlę, palydi prakeiksmu ir vaiko išsižadėjusio tėvo pykčiu, mat ši apie meilę kalbėjo pernelyg paprastai. Deja, savo klaidą karalius suvokia per vėlai, kai apdovanotosios dukterys susimoko nebesirūpinti tėvu ir taip taupyti jo paties turtus, o vienintelės iš tikrųjų jį mylėjusios dukters nebelieka tarp gyvųjų.



Intrigomis, atskleidžiančiomis žmogaus menkystę ir neišvengiamą lemtį klysti, Šekspyro kūrinys patraukia dėmesį ir dar kartą patvirtina, jog dažniausiai teisybė skamba kvailio bei juokdario lūpose.

Emilija Brontė

"Vėtrų kalnas"



Ar esate girdėję apie amžiną meilę? Meilę, kuri vis dar esti net ir po mirties? Jei ne, tai ši knyga, jus gali supažindinti su tokia meile, jei taip, tai nepraleiskite progos perskaityti,...

Emilija Brontė

"Vėtrų kalnas"



Ar esate girdėję apie amžiną meilę? Meilę, kuri vis dar esti net ir po mirties? Jei ne, tai ši knyga, jus gali supažindinti su tokia meile, jei taip, tai nepraleiskite progos perskaityti, kaip šis jausmas pavaizduotas ne šiandieniniuose romanuose, o XIX amžiaus pradžioje. Tuo laikotarpiu, kai daug kas priklausė ne nuo paties savęs, bet nuo savo šeimos, tėvų norų.

Pagrindiniai veikėjai labai skirtingi, todėl aplinkiniams jų meilė neatrodo nei priimtina, nei reikalinga. Ji - turtingo tėvo dukra, jis - visų engiamas čigonų našlaitis. Nuo mažens pažįstami vaikai ilgainiui įsimyli vienas kitą, o jiems suaugus prasideda ir jų jausmų išbandymai. Kas bus stipresni: jie ir juos siejantis jausmas, ar solidus gyvenimo būdas? Nors pasirinkimas nebuvo naudingas jauniesiems Vėtrų kalno gyventojams, tačiau pati meilė išliko ir po mirties.

Pasakojimas apima dvi tos pačios šeimos žmonių kartas. Įvykiai klostosi nenuspėjamai. Daug apmąstymų, žmogiškų jausmų, kurie yra smerktini, tačiau pati pagrindinė mintis apie neblėstančią meilę, išsaugo kūrinio patrauklumą. Tai klasikinis meilės kūrinys, skirtas romanų gerbėjams.

Knyga trys viename - dienoraštis, gidas ir receptai. Tiesa, autorius knygoje nerašo, kaip atrasti vieną ar kitą lankytiną Paryžiaus objektą, bet yra sąrašas parduotuvių, kuriose rasite svarbiausių ir geriausių ingridientų...

Knyga trys viename - dienoraštis, gidas ir receptai. Tiesa, autorius knygoje nerašo, kaip atrasti vieną ar kitą lankytiną Paryžiaus objektą, bet yra sąrašas parduotuvių, kuriose rasite svarbiausių ir geriausių ingridientų receptams. Ir supažindina su prancūzų gyvenimo būdo subtilybėmis ir keistenybėmis. Ir tikrai šmaikščiai - beveik visą knygą skaičiau išsišiepusi. Aiškų, D. Lebivitz pasijuokia ne tik iš prancūzų, bet ir iš savęs. Atrodo, tikrai nelengvai jam ten sekėsi perprasti prancūzų kalbą, kurią, pasak jo, ir patys prancūzai nelabai ''įkerta''.

Siūlau neskaityti šios knygos alkaniems. Nes nuo patiekalų aprašymo burna seilių prikaupia greičiau, nei spėji jas ryti. Labai labai skani knyga!

Supratau, jog sunkiausia knygų iššūkio dalis - parašyti atsiliepimą. Šią Harukio Murakamio knygą suskaičiau jau prieš geras geras, pilnas, rimtas tris savaites. Tačiau komentaro rašymą vis nukeldavau ir nukeldavau......

Supratau, jog sunkiausia knygų iššūkio dalis - parašyti atsiliepimą. Šią Harukio Murakamio knygą suskaičiau jau prieš geras geras, pilnas, rimtas tris savaites. Tačiau komentaro rašymą vis nukeldavau ir nukeldavau... Pasivadovavau ta paprasta lietuvių liaudies patarle - ką gali daryti tuoj, niekad nepalik rytoj. Tiesa, pritaikiau ją sau - ką gali daryt rytoj... tai ir daryk rytoj.

Na, o dabar apie knygą. Džiaugiuosi, kad dulkėjusi lentynoje, ji pagaliau atsirado ir mano rankose. Tikrai maniau, jog "Avies medžioklė" ne man. Juk man tik (ar net?) 17 metų. Ką toks berniokas supras japonų korifėjaus romane? Pasirodo, suprasti galima. Ir visai neblogai.

Knyga patiko ir tuo, jog joje nėra vardų. Kiekvienas veikėjas sukurtas itin ryškiai, tad jiems tų vardų net ir nebereikia.

Užvertęs knygą pamąsčiau ką gi ji man primena. Pirma šovusi į mano vidutinio svorio galvą mintis buvo netikėta - buferinį tirpalą. Nežinantiems, galiu pašnibždėti, jog tai tokie cheminiai junginiai, galintys veikti ir kaip bazės ir kaip rūgštys. Žodžiu, labai įvairiapusiški. Būtent tokia pasirodė "Avies medžioklė". Joje radau ir galybę žodžių, prasidedančių f raide: nuo fantastikos iki filosofijos...

Persekioja nuojauta, kad dar metams dorai neprasidėjus, būsiu perskaitęs geriausią knygą šiais metais. Ir geriausią per maždaug porą metų, kada susidūriau su Cormac McCarthy Blood Meridian or the Evening Redness in the...

Persekioja nuojauta, kad dar metams dorai neprasidėjus, būsiu perskaitęs geriausią knygą šiais metais. Ir geriausią per maždaug porą metų, kada susidūriau su Cormac McCarthy Blood Meridian or the Evening Redness in the West.

Šįkart tai Mark Z. Danielewski kūrinys House of Leaves. Knyga viskas: siaubo filmas(!), vyro ir žmonos istorija, motinos ir sūnaus laiškai, akademinė analizė, akademinės analizės parodija, interpretacija, simbolių nagrinėjimas, savęs pačios dekonstrukcija ir, svarbiausia, gera istorija. (Kaip pačioje knygoje sako neva interviu duodantis Stephenas Kingas: Simboliai šmimboliai... Žinoma, jie svarbūs, bet... Pažiūrėkim į Ahabo banginį. Tai puikus simbolis. Kai kurie sako, kad jis atstoja Dievą, prasmę ar tikslą. Kiti sako, kad betiksliškumą ir tuštumą. Bet kartais paprasčiausiai pamirštame, kad Ahabo banginis taip pat buvo ir tiesiog banginis. Ir net neabejoju, kad pats Kingas tikrai taip pasakytų.) Pasakojimas sukasi apie filmą, kuris, hm, net ir knygoje duodama suprasti, kad neegzistuoja. Filmo siužetas nuolat papildomas pastabomis ir interpretacijomis (didžioji dalis išnašose nurodytų knygų išgalvotos, tačiau ne visos). Viena vertus, tai ir analizė, tiek analizės parodija. Romanas visiškai postmodernus, bet tuo pačiu akivaizdu, kad Danielewskis, "kol visi literatūros fakultetuose užsiiminėjo dekonstrukcijomis, skaitė Šekspyrą ir Mérimée". Bet be klasikos įtakos, visada akivaizdu, kad tai ir šito paties romano dekonstrukcija. Ir simbolių analizė (skyrius apie aidą nepadarytų gėdos jokiai mokslinei knygai). Raidžių ir teksto išdėstymas seka siužetą. Kartais puslapyje rasite kelis žodžius, kartais kelis sakinius surašytus įstrižai, o kartais tik pabirusius žodžius. Kaip ir turi būti, klaidžiojant po fizikai nepakūlstančius namo Ash Tree Lane labirintus. O gal tai tik dar vienas simbolis, atspindintis konfliktą tarp filmo kūrėjo ir jo žmonos. Gal filmas vaizduoja tikrove, o gal tėra gudrus audiovizualinis triukas. Išnašose be nuorodų į tikras ir pramanytas knygas randama ir rankraščio apie knygą apie filmą (taip, viskas būtent taip) tvarkytojo istorija. Jo santykiai su motina, tėvu, patėviais, draugu, simpatijomis, viršininku, sex, drugs tik nėra rock'n'roll dalies. Be to, vis įsiterpia ir leidyklos redaktoriai, laiškų antrajam leidimui autoriai, o gale krūva priedų, nuotraukų eilėraščių ir laiškų.

Yra ir Lietuva paminėta. Ne pačiomis gražiausiomis aplinkybėmis - rašant apie filmą su komišku nužudymu, kuris, pasirodo, esąs tikras. Filmas tuomet netenka jam žadėtų apdovanojimų. Visa tai vienoje iš daugelio išnašų, šįkart apie La belle Niçoise et le beau chien, aišku, tokio filmo iš tikro nėra. Tiesa, buvo 1909 La belle Niçoise, bet kas tai per vienas neturiu jokio supratimo.

O po to tekstą keičia melodija When Johnny Comes Marching Home.

Viskas viename ir niekas niekam nemaišo, tik papildo. Beje, ir pati knyga yra perskaitoma aprašomame filme. Visa, su paties filmo analize, nuo pirmo iki paskutinio lapo. O lapai taip pat nepaprasti. Žodžiai šokinėja, keičiasi pastraipų forma, kartais skaitant knygą tenka apversti, o kartais ir veidrodžiu pasinaudoti. Formalizmas. Bet vietoje ir laiku. Taip vietoje ir laiku, kad nedvejodamas imsiuosi kitų autoriaus knygų.

Yra sakoma, jog Jurgio Kunčino romanas "Tūla"- vienas iš geriausių lietuvių meilės romanų. Prieš kelias savaites pradėjau savo analizę - kuo šis romanas yra geras?



Visų pirma tai - kiekvieno dėmesį pritraukianti...

Yra sakoma, jog Jurgio Kunčino romanas "Tūla"- vienas iš geriausių lietuvių meilės romanų. Prieš kelias savaites pradėjau savo analizę - kuo šis romanas yra geras?



Visų pirma tai - kiekvieno dėmesį pritraukianti meilės istorija, besiplėtojanti tolerancija nekvepiančioje visuomenėje. Pagrindinis personažas, valkata, visuomenės atstumtas ir pasmerktas menkysta bei ji, Tūla, paprasta, subtili mergina. Kaip gali egzistuoti meilė tarp tokių dviejų skirtingų žmonių?



O, pasirodo, gali!



Besipinantys Vilniaus senamiesčio, sovietmečio realijų vaizdai panardina skaitytoją į visiškai kitokią, savitą, ne daugeliui jaunuoliui pažįstamą erdvę. Čia ir atsiskleidžia Jurgio Kunčino, kaip nepaprasto plunksnos meistro, kūrybiškumas - patsai Vilniaus miestas turėtų būt jam dėkingas.



Netipinė gražuolės ir pabaisos istorija negali palikti nė vieno abejingo. Romane besiskleidžiantis visuomenės atstumtasis, klajojantis po tamsiausius Vilniaus užkampius, puolantis bedugnėn, telieka gyvas tik meilės prisiminimu apie ją, tyrą ir dorą merginą, Tūlą.



Bet... kuo valkata nusipelnė tokios garbės? Tiksliau, kuo ypatingas tasai valkata?



Negaliu teigti, jog jis - tik paprasčių paprasčiausias valkata. Tai - drąsus žmogus, savotiška banga prieš stūgstantį sovietinį akmenį, nepabijojusį spjauti į kitus, klausytis savęs ir pamilti. Įsimylėti karšta, aistra alsuojančia meile.



O dar sako, kad lietuviai vyrai nėra sentimentalūs - lietuvių literatūra, pasirodo, sako ką kitą.

Man tai buvo neįprastas kūrinys. Nes buvo lengvas ir dailiai besiliejantis, savo sakiniais įtraukiantis ir nepaleidžiantis - perskaičiau jį vos per porą dienų, vienu įkvėpimu. Čia nebuvo sudėtingai išraizgytų veikėjų...

Man tai buvo neįprastas kūrinys. Nes buvo lengvas ir dailiai besiliejantis, savo sakiniais įtraukiantis ir nepaleidžiantis - perskaičiau jį vos per porą dienų, vienu įkvėpimu. Čia nebuvo sudėtingai išraizgytų veikėjų charakterių, plačios jų priešistorės. Tačiau siužeto vingiai - painūs, netikėti, įvairūs, spalvingi. Vaizduojama trijų vienos šeimos kartų istorija, o jos fone - meilė. Taip, tai tipinis romanas. Bet tik iš dalies. Dėl to, ko jame nerasite - saldybės, tuščiažodžiavimo ir perdėto sentimentalumo - jį skaityti ir verta. Ypač tiems, kuriems šis žanras - svetimas ir nelabai mėgstamas. Tai būtų puikus būdas su juo susipažinti ir nesusipykti. : ) Šios knygos realistiškumas ir saikingas paprastumas padaro ją išskirtine ir nepamirštama. Viskas čia ne taip, kaip kišeniniuose romanuose - žmonių aistros ir skausmas išjaučiami tyliai, gyvenimas kuklus ir nelengvas, tačiau kartu - originalus, nepaprastas. Stebėjausi keistu liūdesio jausmu ir tuo, kaip gražiai galima aprašyti kasdienybę. Buvo neįprasta bei malonu versti tokius gyvus gamtos aprašymus su tikru susidomėjimu, o ne tik permesti juos akimis. Taip pat - tai puikus šaltinis norintiems iš arčiau susipažinti su to meto Australijos fermerių kasdienybe, gyvenimo būdu. Šios knygos kruopščiai sudėliotos detalės verčia aiškintis, uždavinėti klausimus ir gilintis. Tikiu, kad šis pakankamai žavus daugialypiškumas sužavės dar ne vieną skaitytoją.
Veikėjų pasaulis kupinas aistrų - jiems būdingas tiek egoizmas, tiek kerštas ar apmaudas. Taip pat - ir intrigos, piktdžiugiškumas, šeimos nesutarimai bei tarpusavio nesupratimas. Knygoje švelniai pateikiamas gyvenimas, švelniai pateikiama ir mirtis. Lyg parodoma, jog viskas ateina ir praeina - kaip Australijos gaisrai ir potvyniai. O aplankantis laikinumo jausmas labiau išlaisvinantis, nei gniuždantis.
Visame kūrinyje plėtojamos ir tvirtinamos idėjos apie tai, jog neretai puolame ir neriame stačia galva į kokią nors veiklą ar kitą žmogų, net nepagalvoję, kas mūsų laukia po to. Vienas po kito užduodami retoriniai klausimai - ar kas nors pasikeistų, jei žinotume? Ko žmonės siekia, atsisakydami laimės dėl kelių džiaugsmo valandų? Kodėl taip vaikomasi euforijos ir kodėl taip sunku atsispirti prigimčiai?
Ši knyga labai moteriška, švelni. Čia aiškiai išdėstytos vyro - kaip žmogaus, besivaikančio savo svajonių ir tikslų, puoselėjamų nuo vaikystės, ir moters - emocionalios, veržlios, trokštančios meilės bei atsidavimo, rolės.
Piešiami ir skirtingi veikėjų portretai. Keli iš jų privertė atkreipti dėmesį, keli iš jų priminė kažkada gyvenime sutiktus žmones, vieni vertė žavėtis, kiti lyginti, treti - nuolat gilintis į juos, ieškant jų veiksmų paaiškinimo. Kiekvienas veikėjas turi savo asmeninę dramą, savo tikslą ir būdus jam pasiekti. Kiekvienam būdingas vis skirtingas, nuolat lekiantis ir netikėtumus žadantis gyvenimas.
Yra milžiniška auditorija, kurią ši knyga sužavės ar jau sužavėjo. Nes ji šilta, ji graži, ji nostalgiška. Ji teigia, kad išmintis ateina bėgant metams, o aštrus charakteris - dažnai jaunystės maksimalizmo, nevaldomo polėkio simbolis, kuris laikui bėgant keičiamas suvokimu, kaip svarbu išmokti išlaukti, atleisti, susivaldyti. Ši knyga galėtų būti puikiu savaitgalio skaitiniu, nes ji šlovina tai, kas gražu - ją verta skaityti vien dėl prieš akis atsiveriančių, raminančių ir svajoti verčiančių Naujosios Zelandijos bei Graikijos vaizdų. Ir galop, ji galėtų tapti puikia poilsio valandėle. Man ji buvo iššūkis, tačiau tikiu, jog ji ne vienam taps maloniu atsipalaidavimu, prilygstančiu trumpoms vasariškoms atostogoms.
Šis kūrinys privertė mane kitaip pažvelgti į Vinco Mykolaičio - Putino "Altorių šešėly". Taip, tą patį kūrinį, kurio prieš kelis metus nesupratau, o dabar matau visai kitokiomis spalvomis, žvelgdama labiau subrendusiomis akimis, matau jį lyg pražystantį nauja jėga. Nuostabus jausmas, kai pasaulinės literatūros Aukso Fondas padeda visai kitaip, atidžiau pažvelgti į lietuvių rašytojų kūrinius ir palankiau juos vertinti bei prie jų sugrįžti.
Skaityti buvo šilta bei ramu. Tai buvo malonus nuotykis, švelni atokvėpio akimirka. Pravartu ją išgyventi, ir linkiu skaitantiems rasti kažką iš tiesų artimo sau.