Ta dargana dar šiandien tvyro
Širdy naktų ir vakarų -
Tokiu oru karalius Lyras
Buvo atstumtas dukterų...



J. Aisčio eilėraščio eilutės nusako pagrindinę tragedijos veiksmo liniją. Susenęs karalius padalija karalystę...

Ta dargana dar šiandien tvyro
Širdy naktų ir vakarų -
Tokiu oru karalius Lyras
Buvo atstumtas dukterų...



J. Aisčio eilėraščio eilutės nusako pagrindinę tragedijos veiksmo liniją. Susenęs karalius padalija karalystę dviems dukroms, kurios išsakė didžiausią meilę tėvui, o trečiąją, jaunėlę, palydi prakeiksmu ir vaiko išsižadėjusio tėvo pykčiu, mat ši apie meilę kalbėjo pernelyg paprastai. Deja, savo klaidą karalius suvokia per vėlai, kai apdovanotosios dukterys susimoko nebesirūpinti tėvu ir taip taupyti jo paties turtus, o vienintelės iš tikrųjų jį mylėjusios dukters nebelieka tarp gyvųjų.



Intrigomis, atskleidžiančiomis žmogaus menkystę ir neišvengiamą lemtį klysti, Šekspyro kūrinys patraukia dėmesį ir dar kartą patvirtina, jog dažniausiai teisybė skamba kvailio bei juokdario lūpose.

Emilija Brontė

"Vėtrų kalnas"



Ar esate girdėję apie amžiną meilę? Meilę, kuri vis dar esti net ir po mirties? Jei ne, tai ši knyga, jus gali supažindinti su tokia meile, jei taip, tai nepraleiskite progos perskaityti,...

Emilija Brontė

"Vėtrų kalnas"



Ar esate girdėję apie amžiną meilę? Meilę, kuri vis dar esti net ir po mirties? Jei ne, tai ši knyga, jus gali supažindinti su tokia meile, jei taip, tai nepraleiskite progos perskaityti, kaip šis jausmas pavaizduotas ne šiandieniniuose romanuose, o XIX amžiaus pradžioje. Tuo laikotarpiu, kai daug kas priklausė ne nuo paties savęs, bet nuo savo šeimos, tėvų norų.

Pagrindiniai veikėjai labai skirtingi, todėl aplinkiniams jų meilė neatrodo nei priimtina, nei reikalinga. Ji - turtingo tėvo dukra, jis - visų engiamas čigonų našlaitis. Nuo mažens pažįstami vaikai ilgainiui įsimyli vienas kitą, o jiems suaugus prasideda ir jų jausmų išbandymai. Kas bus stipresni: jie ir juos siejantis jausmas, ar solidus gyvenimo būdas? Nors pasirinkimas nebuvo naudingas jauniesiems Vėtrų kalno gyventojams, tačiau pati meilė išliko ir po mirties.

Pasakojimas apima dvi tos pačios šeimos žmonių kartas. Įvykiai klostosi nenuspėjamai. Daug apmąstymų, žmogiškų jausmų, kurie yra smerktini, tačiau pati pagrindinė mintis apie neblėstančią meilę, išsaugo kūrinio patrauklumą. Tai klasikinis meilės kūrinys, skirtas romanų gerbėjams.

Knyga trys viename - dienoraštis, gidas ir receptai. Tiesa, autorius knygoje nerašo, kaip atrasti vieną ar kitą lankytiną Paryžiaus objektą, bet yra sąrašas parduotuvių, kuriose rasite svarbiausių ir geriausių ingridientų...

Knyga trys viename - dienoraštis, gidas ir receptai. Tiesa, autorius knygoje nerašo, kaip atrasti vieną ar kitą lankytiną Paryžiaus objektą, bet yra sąrašas parduotuvių, kuriose rasite svarbiausių ir geriausių ingridientų receptams. Ir supažindina su prancūzų gyvenimo būdo subtilybėmis ir keistenybėmis. Ir tikrai šmaikščiai - beveik visą knygą skaičiau išsišiepusi. Aiškų, D. Lebivitz pasijuokia ne tik iš prancūzų, bet ir iš savęs. Atrodo, tikrai nelengvai jam ten sekėsi perprasti prancūzų kalbą, kurią, pasak jo, ir patys prancūzai nelabai ''įkerta''.

Siūlau neskaityti šios knygos alkaniems. Nes nuo patiekalų aprašymo burna seilių prikaupia greičiau, nei spėji jas ryti. Labai labai skani knyga!

Supratau, jog sunkiausia knygų iššūkio dalis - parašyti atsiliepimą. Šią Harukio Murakamio knygą suskaičiau jau prieš geras geras, pilnas, rimtas tris savaites. Tačiau komentaro rašymą vis nukeldavau ir nukeldavau......

Supratau, jog sunkiausia knygų iššūkio dalis - parašyti atsiliepimą. Šią Harukio Murakamio knygą suskaičiau jau prieš geras geras, pilnas, rimtas tris savaites. Tačiau komentaro rašymą vis nukeldavau ir nukeldavau... Pasivadovavau ta paprasta lietuvių liaudies patarle - ką gali daryti tuoj, niekad nepalik rytoj. Tiesa, pritaikiau ją sau - ką gali daryt rytoj... tai ir daryk rytoj.

Na, o dabar apie knygą. Džiaugiuosi, kad dulkėjusi lentynoje, ji pagaliau atsirado ir mano rankose. Tikrai maniau, jog "Avies medžioklė" ne man. Juk man tik (ar net?) 17 metų. Ką toks berniokas supras japonų korifėjaus romane? Pasirodo, suprasti galima. Ir visai neblogai.

Knyga patiko ir tuo, jog joje nėra vardų. Kiekvienas veikėjas sukurtas itin ryškiai, tad jiems tų vardų net ir nebereikia.

Užvertęs knygą pamąsčiau ką gi ji man primena. Pirma šovusi į mano vidutinio svorio galvą mintis buvo netikėta - buferinį tirpalą. Nežinantiems, galiu pašnibždėti, jog tai tokie cheminiai junginiai, galintys veikti ir kaip bazės ir kaip rūgštys. Žodžiu, labai įvairiapusiški. Būtent tokia pasirodė "Avies medžioklė". Joje radau ir galybę žodžių, prasidedančių f raide: nuo fantastikos iki filosofijos...

Persekioja nuojauta, kad dar metams dorai neprasidėjus, būsiu perskaitęs geriausią knygą šiais metais. Ir geriausią per maždaug porą metų, kada susidūriau su Cormac McCarthy Blood Meridian or the Evening Redness in the...

Persekioja nuojauta, kad dar metams dorai neprasidėjus, būsiu perskaitęs geriausią knygą šiais metais. Ir geriausią per maždaug porą metų, kada susidūriau su Cormac McCarthy Blood Meridian or the Evening Redness in the West.

Šįkart tai Mark Z. Danielewski kūrinys House of Leaves. Knyga viskas: siaubo filmas(!), vyro ir žmonos istorija, motinos ir sūnaus laiškai, akademinė analizė, akademinės analizės parodija, interpretacija, simbolių nagrinėjimas, savęs pačios dekonstrukcija ir, svarbiausia, gera istorija. (Kaip pačioje knygoje sako neva interviu duodantis Stephenas Kingas: Simboliai šmimboliai... Žinoma, jie svarbūs, bet... Pažiūrėkim į Ahabo banginį. Tai puikus simbolis. Kai kurie sako, kad jis atstoja Dievą, prasmę ar tikslą. Kiti sako, kad betiksliškumą ir tuštumą. Bet kartais paprasčiausiai pamirštame, kad Ahabo banginis taip pat buvo ir tiesiog banginis. Ir net neabejoju, kad pats Kingas tikrai taip pasakytų.) Pasakojimas sukasi apie filmą, kuris, hm, net ir knygoje duodama suprasti, kad neegzistuoja. Filmo siužetas nuolat papildomas pastabomis ir interpretacijomis (didžioji dalis išnašose nurodytų knygų išgalvotos, tačiau ne visos). Viena vertus, tai ir analizė, tiek analizės parodija. Romanas visiškai postmodernus, bet tuo pačiu akivaizdu, kad Danielewskis, "kol visi literatūros fakultetuose užsiiminėjo dekonstrukcijomis, skaitė Šekspyrą ir Mérimée". Bet be klasikos įtakos, visada akivaizdu, kad tai ir šito paties romano dekonstrukcija. Ir simbolių analizė (skyrius apie aidą nepadarytų gėdos jokiai mokslinei knygai). Raidžių ir teksto išdėstymas seka siužetą. Kartais puslapyje rasite kelis žodžius, kartais kelis sakinius surašytus įstrižai, o kartais tik pabirusius žodžius. Kaip ir turi būti, klaidžiojant po fizikai nepakūlstančius namo Ash Tree Lane labirintus. O gal tai tik dar vienas simbolis, atspindintis konfliktą tarp filmo kūrėjo ir jo žmonos. Gal filmas vaizduoja tikrove, o gal tėra gudrus audiovizualinis triukas. Išnašose be nuorodų į tikras ir pramanytas knygas randama ir rankraščio apie knygą apie filmą (taip, viskas būtent taip) tvarkytojo istorija. Jo santykiai su motina, tėvu, patėviais, draugu, simpatijomis, viršininku, sex, drugs tik nėra rock'n'roll dalies. Be to, vis įsiterpia ir leidyklos redaktoriai, laiškų antrajam leidimui autoriai, o gale krūva priedų, nuotraukų eilėraščių ir laiškų.

Yra ir Lietuva paminėta. Ne pačiomis gražiausiomis aplinkybėmis - rašant apie filmą su komišku nužudymu, kuris, pasirodo, esąs tikras. Filmas tuomet netenka jam žadėtų apdovanojimų. Visa tai vienoje iš daugelio išnašų, šįkart apie La belle Niçoise et le beau chien, aišku, tokio filmo iš tikro nėra. Tiesa, buvo 1909 La belle Niçoise, bet kas tai per vienas neturiu jokio supratimo.

O po to tekstą keičia melodija When Johnny Comes Marching Home.

Viskas viename ir niekas niekam nemaišo, tik papildo. Beje, ir pati knyga yra perskaitoma aprašomame filme. Visa, su paties filmo analize, nuo pirmo iki paskutinio lapo. O lapai taip pat nepaprasti. Žodžiai šokinėja, keičiasi pastraipų forma, kartais skaitant knygą tenka apversti, o kartais ir veidrodžiu pasinaudoti. Formalizmas. Bet vietoje ir laiku. Taip vietoje ir laiku, kad nedvejodamas imsiuosi kitų autoriaus knygų.

Yra sakoma, jog Jurgio Kunčino romanas "Tūla"- vienas iš geriausių lietuvių meilės romanų. Prieš kelias savaites pradėjau savo analizę - kuo šis romanas yra geras?



Visų pirma tai - kiekvieno dėmesį pritraukianti...

Yra sakoma, jog Jurgio Kunčino romanas "Tūla"- vienas iš geriausių lietuvių meilės romanų. Prieš kelias savaites pradėjau savo analizę - kuo šis romanas yra geras?



Visų pirma tai - kiekvieno dėmesį pritraukianti meilės istorija, besiplėtojanti tolerancija nekvepiančioje visuomenėje. Pagrindinis personažas, valkata, visuomenės atstumtas ir pasmerktas menkysta bei ji, Tūla, paprasta, subtili mergina. Kaip gali egzistuoti meilė tarp tokių dviejų skirtingų žmonių?



O, pasirodo, gali!



Besipinantys Vilniaus senamiesčio, sovietmečio realijų vaizdai panardina skaitytoją į visiškai kitokią, savitą, ne daugeliui jaunuoliui pažįstamą erdvę. Čia ir atsiskleidžia Jurgio Kunčino, kaip nepaprasto plunksnos meistro, kūrybiškumas - patsai Vilniaus miestas turėtų būt jam dėkingas.



Netipinė gražuolės ir pabaisos istorija negali palikti nė vieno abejingo. Romane besiskleidžiantis visuomenės atstumtasis, klajojantis po tamsiausius Vilniaus užkampius, puolantis bedugnėn, telieka gyvas tik meilės prisiminimu apie ją, tyrą ir dorą merginą, Tūlą.



Bet... kuo valkata nusipelnė tokios garbės? Tiksliau, kuo ypatingas tasai valkata?



Negaliu teigti, jog jis - tik paprasčių paprasčiausias valkata. Tai - drąsus žmogus, savotiška banga prieš stūgstantį sovietinį akmenį, nepabijojusį spjauti į kitus, klausytis savęs ir pamilti. Įsimylėti karšta, aistra alsuojančia meile.



O dar sako, kad lietuviai vyrai nėra sentimentalūs - lietuvių literatūra, pasirodo, sako ką kitą.

Man tai buvo neįprastas kūrinys. Nes buvo lengvas ir dailiai besiliejantis, savo sakiniais įtraukiantis ir nepaleidžiantis - perskaičiau jį vos per porą dienų, vienu įkvėpimu. Čia nebuvo sudėtingai išraizgytų veikėjų...

Man tai buvo neįprastas kūrinys. Nes buvo lengvas ir dailiai besiliejantis, savo sakiniais įtraukiantis ir nepaleidžiantis - perskaičiau jį vos per porą dienų, vienu įkvėpimu. Čia nebuvo sudėtingai išraizgytų veikėjų charakterių, plačios jų priešistorės. Tačiau siužeto vingiai - painūs, netikėti, įvairūs, spalvingi. Vaizduojama trijų vienos šeimos kartų istorija, o jos fone - meilė. Taip, tai tipinis romanas. Bet tik iš dalies. Dėl to, ko jame nerasite - saldybės, tuščiažodžiavimo ir perdėto sentimentalumo - jį skaityti ir verta. Ypač tiems, kuriems šis žanras - svetimas ir nelabai mėgstamas. Tai būtų puikus būdas su juo susipažinti ir nesusipykti. : ) Šios knygos realistiškumas ir saikingas paprastumas padaro ją išskirtine ir nepamirštama. Viskas čia ne taip, kaip kišeniniuose romanuose - žmonių aistros ir skausmas išjaučiami tyliai, gyvenimas kuklus ir nelengvas, tačiau kartu - originalus, nepaprastas. Stebėjausi keistu liūdesio jausmu ir tuo, kaip gražiai galima aprašyti kasdienybę. Buvo neįprasta bei malonu versti tokius gyvus gamtos aprašymus su tikru susidomėjimu, o ne tik permesti juos akimis. Taip pat - tai puikus šaltinis norintiems iš arčiau susipažinti su to meto Australijos fermerių kasdienybe, gyvenimo būdu. Šios knygos kruopščiai sudėliotos detalės verčia aiškintis, uždavinėti klausimus ir gilintis. Tikiu, kad šis pakankamai žavus daugialypiškumas sužavės dar ne vieną skaitytoją.
Veikėjų pasaulis kupinas aistrų - jiems būdingas tiek egoizmas, tiek kerštas ar apmaudas. Taip pat - ir intrigos, piktdžiugiškumas, šeimos nesutarimai bei tarpusavio nesupratimas. Knygoje švelniai pateikiamas gyvenimas, švelniai pateikiama ir mirtis. Lyg parodoma, jog viskas ateina ir praeina - kaip Australijos gaisrai ir potvyniai. O aplankantis laikinumo jausmas labiau išlaisvinantis, nei gniuždantis.
Visame kūrinyje plėtojamos ir tvirtinamos idėjos apie tai, jog neretai puolame ir neriame stačia galva į kokią nors veiklą ar kitą žmogų, net nepagalvoję, kas mūsų laukia po to. Vienas po kito užduodami retoriniai klausimai - ar kas nors pasikeistų, jei žinotume? Ko žmonės siekia, atsisakydami laimės dėl kelių džiaugsmo valandų? Kodėl taip vaikomasi euforijos ir kodėl taip sunku atsispirti prigimčiai?
Ši knyga labai moteriška, švelni. Čia aiškiai išdėstytos vyro - kaip žmogaus, besivaikančio savo svajonių ir tikslų, puoselėjamų nuo vaikystės, ir moters - emocionalios, veržlios, trokštančios meilės bei atsidavimo, rolės.
Piešiami ir skirtingi veikėjų portretai. Keli iš jų privertė atkreipti dėmesį, keli iš jų priminė kažkada gyvenime sutiktus žmones, vieni vertė žavėtis, kiti lyginti, treti - nuolat gilintis į juos, ieškant jų veiksmų paaiškinimo. Kiekvienas veikėjas turi savo asmeninę dramą, savo tikslą ir būdus jam pasiekti. Kiekvienam būdingas vis skirtingas, nuolat lekiantis ir netikėtumus žadantis gyvenimas.
Yra milžiniška auditorija, kurią ši knyga sužavės ar jau sužavėjo. Nes ji šilta, ji graži, ji nostalgiška. Ji teigia, kad išmintis ateina bėgant metams, o aštrus charakteris - dažnai jaunystės maksimalizmo, nevaldomo polėkio simbolis, kuris laikui bėgant keičiamas suvokimu, kaip svarbu išmokti išlaukti, atleisti, susivaldyti. Ši knyga galėtų būti puikiu savaitgalio skaitiniu, nes ji šlovina tai, kas gražu - ją verta skaityti vien dėl prieš akis atsiveriančių, raminančių ir svajoti verčiančių Naujosios Zelandijos bei Graikijos vaizdų. Ir galop, ji galėtų tapti puikia poilsio valandėle. Man ji buvo iššūkis, tačiau tikiu, jog ji ne vienam taps maloniu atsipalaidavimu, prilygstančiu trumpoms vasariškoms atostogoms.
Šis kūrinys privertė mane kitaip pažvelgti į Vinco Mykolaičio - Putino "Altorių šešėly". Taip, tą patį kūrinį, kurio prieš kelis metus nesupratau, o dabar matau visai kitokiomis spalvomis, žvelgdama labiau subrendusiomis akimis, matau jį lyg pražystantį nauja jėga. Nuostabus jausmas, kai pasaulinės literatūros Aukso Fondas padeda visai kitaip, atidžiau pažvelgti į lietuvių rašytojų kūrinius ir palankiau juos vertinti bei prie jų sugrįžti.
Skaityti buvo šilta bei ramu. Tai buvo malonus nuotykis, švelni atokvėpio akimirka. Pravartu ją išgyventi, ir linkiu skaitantiems rasti kažką iš tiesų artimo sau.

Ne veltui pirmasis Lauros Sintijos Černiauskaitės romanas "Kvėpavimas į marmurą" pelnė Europos Sąjungos premiją - knyga išties įtraukia vos ją atsivertus, ne iš eilės aprašyti įvykiai sudomina, verčia skaityti toliau....

Ne veltui pirmasis Lauros Sintijos Černiauskaitės romanas "Kvėpavimas į marmurą" pelnė Europos Sąjungos premiją - knyga išties įtraukia vos ją atsivertus, ne iš eilės aprašyti įvykiai sudomina, verčia skaityti toliau. Įspūdį, kurį man paliko ši knyga puikiai apibūdina vieno draugo kartą ištarta frazė: "Kai pamatai, kokios didelės gali būti kitų žmonių bėdos, savos pasirodo tiesiog juokingos." Ir išties.

Romano personažai - visi savotiški, unikalūs. Visi su savomis problemomis - liga, traumuota vaikyste ar tiesiog nelaimingu gyvenimu. Visi savaip stengiasi su savo problemomis susidoroti. Savais būdais - ne visada logiškais ar suprantamais.

Pavargusi nuo egzaminų ir visos privalomos akademinės literatūros šią knygą tiesiog "prarijau" keliaudama traukiniu iš Vilniaus į Šiaulius. Tikiu, kad ji ir Jus įtrauks nuo pat pirmo puslapio.
Įtrauks ir nebepaleis.

Tai epinis romanas, saga, pasakojanti apie Truebų šeimą - meilę ir neapykantą, tragedijas ir komedijas susipynusiuose likimuose. Ir apie nepaprastas tos šeimos moteris: gražuolę Rosą, aiškiaregę Klarą, jos vaikaitę Albą -...

Tai epinis romanas, saga, pasakojanti apie Truebų šeimą - meilę ir neapykantą, tragedijas ir komedijas susipynusiuose likimuose. Ir apie nepaprastas tos šeimos moteris: gražuolę Rosą, aiškiaregę Klarą, jos vaikaitę Albą - ir okultinėje, ir kasdienybės erdvėje jos gelbsti vyrų valdomą pasaulį. Spalvingas romano pasakojimas ištisai ataustas nuostabiu sąmoju.

Šios šeimos nariai tokie skirtingi, bet kartu panašūs. Tokie tvirti kartu, bet kartu ir silpni, atskirai silpni, bet atskirai - stiprūs.

Šeimos gyvenimas spalvingas, lyg pati vaivorykštė, bet kartu atmieštas juodomis nelaimių gijomis.

Kiekvieno personažo charakteris, gyvenimo supratimas labai skirtingas. Jų visų gyvenimai pagardinti jiems skirtu prieskoniu. Ne visuomet maloniu ir skaniu prieskoniu, bet paliekantį stiprų skonį, su kuriuo turi ne tik susitaikyti, bet tą sukeltą gyvenimo kartėlį (o gal net tragediją) nuryti, įveikti...

Perskaičius šią knygą ilgai dar liks nuostabus šios knygos tarsi koks prieskonis mano galvoje. Nemoku apsakyti kokį skonį (jausmą) jaučiu, kiekvienas perskaitęs šią knygą pajaus tai skirtingai. Bet tas skonis bus tikrai stiprus...

Knyga sukelianti kontrastingą jausmų amplitudę: nuo šypsenos iki liūdesio, nuo susižavėjimo iki pagarbos, nuo meilės iki neapykantos ir t.t.

Galiu pasakyti, kad tai magiško realizmo knyga su realiai magiškais veikėjais.

Daniel Defo knygą "Robinzonas Kruzas" tikriausiai perskaičiau tik "Knygų iššūkio" dėka. Ši knyga netikėtai pakliuvo į mano namų biblioteką ir kai rinkausi ką turėčiau perskaityti 2013 metais, akys užkliuvo už ryškiai...

Daniel Defo knygą "Robinzonas Kruzas" tikriausiai perskaičiau tik "Knygų iššūkio" dėka. Ši knyga netikėtai pakliuvo į mano namų biblioteką ir kai rinkausi ką turėčiau perskaityti 2013 metais, akys užkliuvo už ryškiai žalio viršelio. Stabtelėjau ir pagalvojau, kad tikriausiai šią knygą turėjau perskaityti dar besimokydama mokykloje, bet deja taip neatsitiko. Knygą skaičiau ganėtinai ilgai, tikriausiai didžiausia to priežastis buvo man nelabai patinkantis to meto rašymo stilius. Jis mane trigdė, nervino, bet užsispyrimo dėka vis judėjau į priekį.

Skaitydama vis stabtelėdavau, pakeldavau akis į viršų ir pagalvodavau: "O ką daryčiau aš, jei atsidurčiau negyvenamoje saloje ir tokioje situacijoje, kokioje atsidurdavo pagrindinis knygos veikėjas? Iš pradžių maniau, kad ten atsidūręs XXI amžiaus gyventojas ilgai neištvertų. Bet skaitant toliau, supratau, kad žmogus atsidūręs ekstremalioje situacijoje "įjungia" tokias smegenų ląsteles, kokių jis net nežinojo kad turi. Didžiausia sėkmės dalis, atliekant bet kokį darbą, priklauso nuo valios ir užsispyrimo.

Man ši knyga tik dar kartą įrodė, kad ir kokia sunki bei beviltiška atrodytų situacija, sprendimą visada galima rasti. Reikia tik nepasiduoti!