"Idiotas"- vienas žymiausių rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio romanų,parašytas 1867m. Florencijoje.Romaną sudaro keturios dalys. Per romano veikėjus atskleidžiamas ir paties Dostojevskio gyvenimas ir idėjos,jaučiamas...
"Idiotas"- vienas žymiausių rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio romanų,parašytas 1867m. Florencijoje.Romaną sudaro keturios dalys. Per romano veikėjus atskleidžiamas ir paties Dostojevskio gyvenimas ir idėjos,jaučiamas nuolatinis tuometinės Rusijos biurokratizmo kritikavimas. Padarydamas naivų ir idiotu laikomą romano veikėją Myškiną žmogiškumo įsikūnijimu, F.Dostojevskis visame romane bando atskleisti idiotizmo prasmę, parodo kas gali atsitikti, kai toks žmogus susiduria su visuomene.
"Idiotas" pradedamas pasakojimu,kaip Mirus globėjui ir pasibaigus gydymui psichiatrinėje ligoninėje skirtoms išlaidoms, kunigaikštis Myškinas-pagrindinis romano veikėjas ir paskutinis savo giminės atstovas-grįžta iš Šveicarijos į Rusiją.Kelionėje traukiniu kunigaikštis susipažįsta su Rogožinu ir jie išsikalba apie kunigaikščio padėtį,apie jo galimas gamines Peterburge.Vargšas kunigaikštis,neturintis beveik jokio turto,likęs vienas,jaučia norą susipažinti su tolima giminaite ir jos šeima.Taip,jau Peterburge jis patenka į generolienės Jepančinos namus, kur supažindinamas su jos vyru, dukterimis,o vėliau ir su kitais veikėjais.Myškinas-sirgo "idioto" liga bei epilepsija.Romane aiškiai aprašoma patirtis ir pojūčiai prieš ir po epilepsijos priepuolio,kadangi ir pats romano autorius sirgo šia liga.Grįžęs į Rusiją kunigaikštis bando tapti pilnaverčiu visuomenės nariu,tačiau dėl savo jautrios širdies ir naivumo dažniau yra paverčiamas pajuokos objektu.Romane autorius nepaprastai efektingai atskleidžia 19a. Rusijos socialinius lygmenis.Jo veikėjų charakteriai nepaprastai įvairūs- minėtasis idiotu laikomas kunigaikštis Myškinas,beprotė Natalija Filipovna,aistringasis Rogožinas,kaprizingoji Aglaja ir daugelis kitų-kuriuos visus net sunku įsidėmėti, visi šie veikėjai tampa tarsi viena didelė šeima,tačiau toji šeima nėra vieninga,o jos nariai nėra visiškai atviri vieni kitiems.Autorius visame romane gvildena idiotizmo idėją,analizuoja žmogaus dvasią.
Kunigaikštis Myškinas jau nuo pirmos pažinties akimirkos išsiskiria nuo kitų savo kitoniškumo,jo "idiotizmas" dažnai susiduria su visuomenės normomis,taip parodomas jo naivumas.Žmonės linkę mąstyti šabloniškai- geriau nebūti originaliam,o tokiam,kaip visi,kad neišsiskirtum iš kitų,nuo visuomenei priimtinų normų (" originalumo stoka ir visur,visame pasaulyje,nuo amžių buvo laikoma veiklaus,primanaus ir praktiško žmogaus didžiausia dorybe").Bet koks "išsišokimas",audringų jausmų reiškimas,kuris nepaklūsta normoms,laikomas beprotyste.Romane dėl tam tikrų poelgių dažnai vieniems ir kitiems lipinamos bepročio etiketės (Jūs gal beprotis?") .Tačiau galima teigti,kad būtent tas perdėtas susikurtų taisyklių laikymasis,tuometinė politinė sistema,moralinių vertybių nuosmūkis ir veda prie beprotybės,idiotizmo.Iš atvirai idiotu laikomo kunigaikščio nevengiama atvirai pasišaipyti,nes jis patiki viskuo,kas jam sakoma,bet nemano apie žmones neigiamai,nesupyksta ant savo įžeidėjų,o toliau aklai ir naiviai tiki.Tuo jis labia skiriasi nuo kitų šalia esančių žmonių.Dėl jo naivumo ir taurios širdies,visi jį visi laiko idiotu.Jo idėjos susiduria su visuomenės normomis.O vis dėlto kunigaikštis geba protingai šnekėti,gal net daugiau negu kiti supranta apie moralę,gyvenimo dorybes,ir pasižymi tokia kilnia siela,kad kartais ir kitiems žmonėms parodant jam kitų rengiamas pinkles, piktus kėslus,jis visvien dorai elgiasi skriaudėjų atžvilgiu.Tai labia kilnu ir stebėtina,tačiau kartais ima pykdyti kunigaikščio nemokėjimas pasipriešinti prieš jam linkinčius blogo,stebina nereali žmogaus kantrybė,visiškas išdidumo neturėjimas.Taip pat galima teigti,jog tai idioto bruožas-nieko aplinkui nesuprasti,tačiau matyti ir žinoti tai,ko nemato kiti.Savo jautria širdimi kunigaikštis traukia žmones,dauguma yra linkę jam atskleisti savo paslaptis,pasitiki juo,sudariusiu tarsi patiklaus kūdikio įvaizdį.Taip kunigaikštis atsiduria jį įtraukiančių įvykių sūkuryje-sužino apie begalinę traukinio draugo Rogožino meilę N.Filipovnai,kuri yra kito vyro išlaikytinė,apie Japančinų šeimos paslaptis,Gavrilos bandymą pirštis N.Filipovnai be meilės,bet dėl pinigų,tačiau jaučiančiam simpatiją Japančinų Aglajai.Tačiau kad ir koks geras ir patiklus būtų kunigaikštis,jis greit sugeba įsivelti į tikrą meilės daugiakampį.Netikėtai paveiksle,o po to ir realiai pamatęs gražiąją Rogožino meilę Nataliją Filipovną,jis pajaučia jai didelę trauką ir simpatiją,net atsiduria jos vardinių išvakarėse,kuriose Gavrila nevykusiai dėl piniginės naudos peršasi N.Filipovnai,taip pat nekviestas girtas Rogožinas pateikia tokį pasiūlymą,tik šiuo atveju,užmokestį siūlo pats ir nepriima neigiamo atsakymo.Ši mergina labai ekcentriška,dramatiška,įžeidi.Netikėtai užgimusi simpatija ir gailestis Natalijai Filipovnai, suvokus painią jos situaciją, Myškiną priverčia pačiam jai pasiūlyti santuoką.N.Filipovna sutrikusi pabėga su Rogožinu,kunigaikštis pradeda įžvelgti beprotės požymius.Svarstoma apie merginus jausmus,ką ji iš tiesų galvoja,ir ko trokšta.Taip nelauktai užgimę dviejų žmonių jausmai negali vykti sklandžiai ir lengvai-N.Filipovnai atrodo,jog kunigaikštis tik gailisi jos,o to ji negalinti pakęsti,be to mano, kad jam,tokiam naiviam ir tauriam žmogui,jos elgesys ir beprotiškas gyvenimo būdas tik sugadintų gyvenimą.
F.Dostojevskis gyveno ir kūrė Rusijoje,esant despotiškai valdžiai,kartą vos nesušaudytas už nepaklusnumą,jis įsitikino,jog socialistinės teorijos ir prievarta negali pataisyti visuomenės ir žmogaus,tad romane ryškiai jaučiamas tuometinės Rusijos kritikavimas,svarstoma apie krikščionybę,keliama materializmo problema,žmonės vaikosi pinigų,dėl jų net atsižada savo sąžinės.Svarbūs luomiai,padėtis visuomenėje,ryšiai,jaučiamas žymus moralinių vertybių nuosmūkis. Kūrinyje kunigaikštis Myškinas naiviai pasitiki žmonėmis net,kai atsiranda tokių,kurie jam gavus palikimą,surezga gėdingą planą prieš jį,nors jis ir pasirodo esąs visiškai klaidingas.Artimi žmonės,apsimetantys draugais sukuria klaidingą savo įvaizdį,dažnai išduoda kunigaikštį Myškiną,turi savų kėslų.Didžiausia materialinė svarba parodoma pasakojimui apie N.Filipovną.Ši emocinga moteris,varginama piniginių problemų ir siekdama naudos,kaip visi mano,išsižada savo širdies balso ir ketina tekėti už to,kas jai daugiausia pasiūlys.Tačiau vienintelis. idiotu laikomas ,kunigaikštis Myškinas supranta N.Filipovnos skausmą,gailisi jos,laiko ja beprote ir tariamai myli bei nori išgelbėti,ištraukti iš šios nemalonios gyvenimo situacijos.Vėliau ir dėl Aglajos,kuri slapta įsimyli kunigaikštį"tačiau mergina neparodo meilės,nevengia specialiai įžeisti ir pasišaipyti iš kunigaiksčio.Kuomet apie judviejų jausmus sužino Aglajos šeima,jos nariai,o ypač motina,nepritaria jokiam galimam šių dviejų žmonių ryšiui,meilei,nes laiko kunigaikštį netikusiu,silpnu,neišsilavinusiu ("juk jis tik idiotas!).
Taip romane kunkuliuoja aistros,sunkiai suprantami įvairūs veikėjų posūkiai.Jepančinų šeimos Aglaja vaizduojama kaip labia kaprizinga,ižeidi gražuolė,tačiau ji visada gyvenusi tarsi uždarytame narvelyje,įkalinta visuomenės ir šeimos normų,jos siela veržte veržiasi lauk.Ji tauri-iš tikro siekia ne turtų,o galimybės gyventi kitaip,patirti nuotykių,net dirbti auklėjąmajį darbą,ir visa tai ji išdrįso papasakoti tik kunigaiščiui Myškinui.Nekeista,kad pagrindinis kunigaikščio bruožas,kuris sužavėjo kaprizingąją Agląją ir buvo jo kitoniškumas,nebijojimas parodyti jausmų,jis nesiekė garbės ir turtų priešingai nei kiti.Tuometiniais laikais,buvo įsigalėję tvirti įsitikinimai,jog sutuoktuvės turi būti paremtos svarbiausia pinigais,gera padėtimi visuomenėje,ne išimtis ir Aglajos šeima-ji nori,kad jų jauniausioji dukrelė susirasti gerą,savęs vertą,įtakingą ir garbingą vyrą.Einant laikui,Myškinas supranta,jog nebemyli emocingosios N.Filipovnos,jam jos tik labai gaila,dėl jos beprotystės.tačiau jis mano negalįs su ja tik dėl to būti.Pati Filipovna myli kunigaikštį,bet slapta rašo laiškus Aglajai,skatindama juos susiporuoti.Beje,laiškai-svarbi ir graži šio romano dalis,visame kūrinyje jie tarsi atlieka slaptą vaidmenį.Slapta parašomi ir paliekami adresuoti laiškučiai,kvietimai slapta susitikti,perdavimai ir jų paslaptys,kurias taip mėgsta šio romano veikėjai.Filipovna svajoja apie kunigaikštį,ji nemyli Ragožino,jai nereikia ir pinigų,tačiau ji bijo sugriauti gyvenimą savo mylimam kunigaikščiui Myškinui,mano,kad negalės su juo būti,taigi taip bėga nuo savo svajonės,vis grįžta pas Rogožiną,su juo pabėga.Kiek vėliau,kunigaikštis Myškinas vis labiau ima pamilti Aglają,kuri taip pat neatsilieka-prisipažįsta tėvams apie savo jausmus,neilgai trukus pradedamos ruošti jungtuvės,kurios dėl kitų žmonių aferų ir savanaudiškumo,deja,nebeįvyksta.Kunigaikštis įskaudintas ir nelaimingas.Šalia matomi ir kitų veikėjų gyvenimo siekiai ir nuopoliai.Aistringasis Rogožinas,pametęs galvą dėl Natalijos Filipovnos,bet kokia kaina siekia ją padaryti savo žmona.Anksčiau traukinyje susibičiuliavę kunigaikštis ir Rogožinas tampa didžiausiais priešais,nors laikinai ir buvo susitaikę dėl neva pakitusių kunigaikščio jausmų Natalijai Filipovnai.Deja, aptemdytas pavydo Rogožinas kartą net bando padurti idiotu tituluojamą kunigaikštį,laimei,dėl netikėtai prasidėjusio epilepsijos pripuolio,viskas baigiasi laimingai.Pyktį kunigaikščiui dėl neva nesąžiningo ir nedoro praturtėjimo jautė ir Ivolginų Kolios draugas Ipolitas Terentjevas,sergantis džiova ir manantis,kad greit mirs.Savo atsisveikinimo laiške,kurį skaitė kunigaikščiui Myškinui ir pas jį susirinkusiems svečiams,jis atvirai pasako,jog labai nemėgsta kunigaikščio,taip pat garsiai dėsto savo pamastymus apie gyvenimo prasmę apie žmonių nemokėjimą gyventi,jų nesistengimą kažką pakeisti,jis kritikuoja amžiną nereikalingą kitų susirūpinimą,niūrumą,piktumą.Tikriausiai tik mirštantis žmogus,kuriam nebe daug yra likę,gali pradėti vertinti gyvenimą,suprasti anksčiau darytas klaidas,norėti kažką pakeisti,kovoti,kaip niekad,tačiau tam jau nebėra prasmės,nors,žinoma,geriems darbams nėra niekada vėlu.Po atviros kritikos išreikštos kitiems ir pačiam kunigaikščiui,visi pasipiktina ir nori išvaryti Ipolitą lauk,tada jis kėsinasi nusižudyti,apie tai jau seniai buvo galvojęs,tačiau nusižudimas nepavyko.Vienintelis taurusis kunigaikštis Myškinas pasigaili sergančio Ipolito,jis supranta jo skausmą.Kunigaikštis įvairiose situacijose pasižymi nepaprastu taurumu,kilnumu,jis moka įžvelgti daug giliau nei kiti žmonės,jam visiškai svetimas pyktis ir išdidumas.Tačiau,kad ir koks geraširdis būtų kunigaikštis,kiti žmonės jaučiasi už jį daug protingesni,daugiau verti,manieringesni,aukštesnio lygio.Kunigaikštis nesijaučia dėl to įžeistas,jis mano,kad yra tikras ligonis,padrikai kalba,visus juokina ir yra dar nė tiek nevertas,kaip "gerai" su juo elgiasi žmonės.Taip vėlgi puikiai atsiskleidžia įvairiapusiškas idiotizmas romane.
"Idiote" pagrindiniai veikėjai yra aistringai apsėsti kokios nors idėjos ir svajonės.Kunigaikštis Myškinas,kuris iš pradžių svajojo apie Nataliją Filipovną,bet po jos išdavysčių ir neapsisprendimo,vis labiau ėmė jausti meilę Aglajai,siekia pagelbėti pirmajai savo meilei,apsėstajai Rogožino,jaučiasi gailestį jai dėl jos pamišimo,tačiau viskas įvyksta labai netikėtai.Visi įsimylėjėliai susitinka akis į akį,o netikėtai ištartas vienos iš kunigaikščio simpatijų paliepimas pasirinkti pagaliau vieną iš jų,išmuša kunigaikštį iš vėžių.Ruošęsis sužadėtuvėms su Aglaja,kunigaikštis pasilieka su beprotiškumu pasižyminčia N.Filipovna.Aglaja išbėga pro duris sukrėsta ir įžeista.Jų bendravimas nutrūksta,nors kunigaikštis jaučia padaręs neteisingą sprendimą,kurį nori paaiškinti Aglajai,bet jų susitikimui prieštarauja Aglajos šeima.Visi anksčiau buvę tariami ir tikri kunigaikščio draugai nuo jo nusisuka,nusivilia jo poelgiu.Tačiau kunigaikštis tik norėjo išgelbėti Nataliją Filipovną ir būti su Aglaja,jis siekė savo svajonės,bet dėl kito žmogaus netyčia viską prarado.Taip pat galima teigti,jog taip pasireiškė jo atgijusi "idioto" liga- sumaištis,jo neprognozuojami veiksmai,paties klaidingas pasirinkimas,nesuvokiant veiksmų padarinių.Visgi jis sutinka tuoktis su N.Filipovna,tačiau lemtingąją akimirką ji išsigąsta savo svajonės ir pabėga pas meilužį Rogožiną,kuriam nieko nejaučia.Rogožinas vis tiek nesijaučia gerai,apimtas pavydo,aistros ir keršto jis nužudo savo mylimąją Nataliją Filipovną.Taip pat Aglajos siekiai gyventi kitaip ir siekti savo svajonių dūžta kaip ir jos galimybė būti su kunigaikščiu.Ji galiausiai nelaimingai išteka už pono, kuris teigia esąs lenkų grafas, bet ištikro nebuvo nei turtingas, nei kilmingas.Tai dar kartą patvirtina,kaip apsėstas svajonės žmogus kovojasi ir kankina,kol pamato,kad ta idėja atvedė į katastrofą,žmonių likimai baigiasi tragiškai.Dėl visų šių įvykių atomazgos,tik dar karta įrodoma,kad "idiotas" negali išgelbėti savęs nuo visuomenės ir galiausiai išprotėja.
Fiodoras Dostojevskis laikomas moderniuoju autoriu.Žmogaus dvasios analizė- tai nauja,ką Dostojevskis įnešė į realizmą.Nenuobodžiu,skaitytojo dėmesį patraukiančiu stiliumi parašytame romane gausu intrigų,žmogiškųjų santykių realizavimo.Romane veikia spalvingi,įdomūs charakteriai,svarbus kiekvienas veikėjo ištartas žodis ir net žvilgsnis.Visame kūrinyje plėtojama idiotizmo idėja,parodomas naivumo ir taurumo susidūrimas su dvasines vertybes pamynusia visuomene.Romano pabaiga - ne visiškai aiški ir be užbaigtos minties, kas dar gerokai po romano užbaigimo verčia susimąstyti ir pagalvoti apie šį puikų romaną, jo esmę ir idėjas.
rodyti daugiau
