Atrėjant trečiąjam tūkstantmečiui vienoje saloje susitinka keli skirtingų pažiūrų asmenys, ir vieną vakarą susėdę po žvaigždėtu tropikų dangum ima diskutuoti apie visa tai, kas juos supa, apie pasaulio prasmę,...

Atrėjant trečiąjam tūkstantmečiui vienoje saloje susitinka keli skirtingų pažiūrų asmenys, ir vieną vakarą susėdę po žvaigždėtu tropikų dangum ima diskutuoti apie visa tai, kas juos supa, apie pasaulio prasmę, amžinybę, gyvybę kitose planetose ir t.t. Kuris požiūris teisingiausais, grindžiant tai religijom, evoliucijos mokslu, fizika, legendomis ir mistika pasakyti neįmanoma. Arba sutinki su kokiu nors faktu, arba ne. Ir betkokiu atveju būsi arba teisus, arba klysi. Įdomus tas gyvenimas. Yra du keliai, o juos renkamės ilgai ir sunkiai...

Šis jų pokalbis yra tik menkutė dalis visoje knygoje. Pagrindinis personažas Frankas rašo laišką savo mylimąjai Verai, kuri žadėjo jam pusę amžiną gyvenimą užtikrinančio gėrimo (jei tik jį tokį rastų...). Jame jis bando ją užtikrinti sava meile, surasti kelią atgal į jos šidį (jiedu išsiskyrę). Kančia milžiniška, nes amžius jau žada greitą gyvenimo pabaigą, o lyg ir nieko, kas galėjo būti jųdviejų misija, pasaulo tikslas šiame jų gyvenime, nebeliko. Tik jie vienas kitam. Laiške Frankas įpina savo pokalbius su gekonu (pasaulio dvasia?), susitikimus su Ana ir Chose (mistiškais įsimylėjeliais), kalba apie visatos baimę, apie evoliciją, gamtosaugą... O kai laiškas baigiasi, viskas apsiverčia aukštyn kojom!

Knyga baigiasi manifestu ateities kartoms. Dabartinio pasaulio aukštesnieji žinduoliai parašė atsakymus į visus klausimus, taip, kaip jie dabar tai supranta. Galbūt ateitje pasaulio siela atsikratys saldžios Majos apgaulės?

Pasaka - ne pasaka. Apie kiekvieno iš mūsų būtį šiam pasauly. Apie aistrą, tikėjimą, karą, viltį, netektis, džiaugsmus... Apie tai kas tikra ir ko niekam nelinkėtumėm ištiesų pajausti...

Nuo pat pradžių mane knyga...

Pasaka - ne pasaka. Apie kiekvieno iš mūsų būtį šiam pasauly. Apie aistrą, tikėjimą, karą, viltį, netektis, džiaugsmus... Apie tai kas tikra ir ko niekam nelinkėtumėm ištiesų pajausti...

Nuo pat pradžių mane knyga patraukė istorija apie upeivių gyvenimą - ramų ir tylų kaip pati upė. Sužavėjo istorija apie tokią meilę, kur nereikia žodžių vieni kitiems suprasti. Panieliai plaukiantys laivu "Dievo malonė". Tikintys, ramaus būdo, tyri...

Tačiau aprašomos penkios naktys... Per jas pasikeičia net kelios kartos, o pasauliui - tai toks trumpas laikas, kaip kelios valandos... Kartos vis aistringiau myli, mylisi, karštai tiki, sunkiai ir atkakliai dirba, kenčia gimdymo sunkumus, švenčia naujos gyvybės atėjimą į šį pasaulį. Ne taip ir baisu. Kol neateina karas. Ir pirmas, ir antras, ir dar velniai žino kelintas... "Dievo malonė" po truputį keičiasi į "Dievo rūstybę", žmonės palieka namus ir namiškius su viltim, viltys dūžta, gyvybės nutrūksta... Vieni pasitraukia iš anksto, kiti žengia atvira krūtine į visas kančias. Likę gyvi meldžiasi ir prašo ramybės. Ir vistiek naktis keičia naktį, nepriklausomai nuo mūsų norų... Ir po sunkaus meto visada sugrįžta leimės kupinos akimrkos!

Knyga įtraukia vos pradėjus skaityt, o po to ir ilgai nepaleidžia. Tai ne paviršutiniškas, ir ne lengvas skaitalas. Knyga tikrai vers mąstyti, greičiausiai turėsite daugiau apie ką pagalvoti, nei tik apie pirkinius, gėles ar pinigus.

Mėgaukitės. :)

Knyga labai patiko. Joje lygiagrečiai aprašomas dvi istorijos: viena - šiuolaikinės moters, rašytojos gyvenimas, kita - viduramžiais gyvenusios tarnaites istorija. Knygoje keliams klausimas, ar bėgant laikui keičiasi žmonių...

Knyga labai patiko. Joje lygiagrečiai aprašomas dvi istorijos: viena - šiuolaikinės moters, rašytojos gyvenimas, kita - viduramžiais gyvenusios tarnaites istorija. Knygoje keliams klausimas, ar bėgant laikui keičiasi žmonių išgyvenimai, požiūris ir ar pasimokoma iš praeities klaidų. Tiek dabar, tiek prieš šimtus metų žmonės vis bando ieškoti savo vietos gyvenime, tiek tada, tiek dabar žmonėms būdinga klysti, visais laikai kelyje pasitaiko ir blogų žmonių ir gerų - galinčių padėti. Šiuolaikinė rarašytoja Gertrūda rašo romaną apie raganas, bet be rašymo dar ir dirba susitinka su įvairiais žmonėmis, yra mylima, bet taip pat ir išgyvena išdavystę. Viduramžiais gyvenanti tarnaitė Morta įsimyli turtinga ponaitį, jį suvilioja ir yra apkaltinama raganavimu, kas tais laikais reiškė neišvengiamai žiaurią mirtį. Bet kaip ir mūsų laikų Gertrūda,kurią išdavė mylimasis suranda vyrą su kuriuo galiausiai sukuria šeima, taip ir Morta nepaisasnt tokių baisių išgyvenimų sutinka vyrą, kuris ją išgelbsti ir su kurio vėliau sukuria laimingą šeimą. Knyga įdomi tuo, kad joje aprašomas moteriškas požiūris į įvairias gyvenimiškas situacijas, iš jos galima pasimokyti ir surasti gerų patarimų sau. Labai rekomenduoju.

Ši knyga nukelia į XVII a.Iraną.Knygoje pasakojama apie merginą,kuriai po tėvo mirties su motina tenka išsikraustyti iš gimtojo kaimelio į sostinę pas gimines.Dukrai tik keturiolika,bet pagal papročius ji tinkamo amžiaus...

Ši knyga nukelia į XVII a.Iraną.Knygoje pasakojama apie merginą,kuriai po tėvo mirties su motina tenka išsikraustyti iš gimtojo kaimelio į sostinę pas gimines.Dukrai tik keturiolika,bet pagal papročius ji tinkamo amžiaus tekėti..Tais laikais norint ištekėti reikėjo kraičio,tačiau tėvo mirtis,skurdas neleido jo sukaupti.Atsikraustydamos pas gimines dukra ir motina dirba tarnaitėmis.Mergina padedant dėdės ima rišti kilimus ir mano,kad tai padės sukaupti pinigų kraičiui..Deja,viskas susiklosto kur kas sudėtingiau.Dukra yra karštakošė,padaro daug neapgalvotų sprendimų .. norėdama įtikti motinai sutinka sudaryti sigę(trijų mėnesių santuoką,sige išlikus net iki šių dienų) su vieno turtingo arklių pirklio sūnumi.Jaunikis ne tik mėgaujasi trumpalaike žmona,bet ir pagal siges reikalavimus moka pinigus žmonos šeimai.Knygoje pasakojama apie prietarus,moterų padėtį,yra gausybė įdomios medžiagos apie kilimų kūrimą,taip pat yra septynios trumpos pasakos,kurios gan aiškiai susietos su knyga.

Trylikametė Sani (Kasandra) niekaip negali įsimylėti. Konis (Konstantinas), Sani brolis kabina mergaites, žino kaip joms patikti. Taip pat jis juokiasi nuo Sani, kaip ji negali įsymylėti. Konį jau pamilo šimtus merginų tik...

Trylikametė Sani (Kasandra) niekaip negali įsimylėti. Konis (Konstantinas), Sani brolis kabina mergaites, žino kaip joms patikti. Taip pat jis juokiasi nuo Sani, kaip ji negali įsymylėti. Konį jau pamilo šimtus merginų tik Kimė kol kas nekimba ant jo kabliuko, bet tik kol kas..... Liza bando padėti draugei ir siūlo pabandyti įsimylėti Robą - tikrą gražuolį! Konis susilažino su seseriami kas daugiau parašys priežasčių dėl meilės. Konis "1000 priežasčių įsimylėti", Sani "1000 priežasčių neįsimylėti".

Mama vardu Zuzana vis skundžiasi, jog negali susitvarkyti namų ruoša, vaikais, pirkiniais ir kt. Tėvas vis priekaištauja, kad Zuzana tikrai nepavargsta ir siūlo jai pasikeisti vaidmenimis. Tėvas dirbs namie, tvarkysis su namais, vaikais. Mama tavrkysis kontoroje. Sani, Konis ir Kornelijus negali pakęsti, kaip tėvas tvarkosi. Visur purvina, jis negali susitvarkyti su Penkiamečiu Kornelijumi. Todėl Konis sugalvoja pasisamdyti namų tvarkytoja Liudmila.

Karlas (Konio draugas) padovanoja draugui šunį. Broliai (Konis ir Kornelijus) negali sugalvoti šuneliui vardą. Konis jį pavadina Karlu, o Korneli-

jus Pušeliu.

Koniui pavyksta suvilioti Kimę, o Sani susitvarko suįsimylėjimu.

Greičiausiai dauguma šį pavadinimą yra girdėję dėl to, kad žiūrėjo HBO kompanijos sukurtą serialą. Ir man rekomendavo pažiūrėti tą serialą, tačiau aš į rekomendacijas ne visada atsižvelgiu, todėl delsiau ilgai....

Greičiausiai dauguma šį pavadinimą yra girdėję dėl to, kad žiūrėjo HBO kompanijos sukurtą serialą. Ir man rekomendavo pažiūrėti tą serialą, tačiau aš į rekomendacijas ne visada atsižvelgiu, todėl delsiau ilgai. Tačiau, kai į rankas pateko knyga, nusprendžiau išbandyti savo jėgas įveikiant tokį milžinišką kūrinį (na, žinoma, nelyginu su V. Hugo "Vargdieniais", niekaip). Ir prieš šį kūrinį serialas, pažiūrėtas vėliau, nublanko.

Knyga didžiūlė ir tekstas, buitiškai kalbant, ganėtainai sugrūstas, tad skaityti yra ką, užtat su apžvalga stengsiuos neišsiplėsti (ką, jau vėlu?). "Sostų žaidimai" tai romanų ciklas, kurį kol kal sudaro 5 knygos (lietuviškai išleista tik viena), o žadama parašyti iš viso septynias, tad neveltui tai apibrėžiama kaip saga. Ši knyga labiausiai yra lyginama su J. R. R. Tolkien'o kūriniais, tačiau aš su tuo galiu sutikti tik iš dalies. Pirmiausia, romano veiksmas vyksta magiškame Septynių Karalysčių pasaulyje, kuriame vyrauja savotiškas klimatas (vasara gali tęstis 10 metų, kaip ir žiema), čia gyvena įvairios būtybės, pradedant žmonėmis, drakonais, miškavaikiais ir baigiant paslaptingaisiais Kitais. Pasaulis turi savitą geografiją ir istoriją, tiek tai ir primena gerbiamą J. R. R. Tolkien'ą. (Na gal dar autoriaus vardo ilgumas: G. R. R. Martin, J. R. R. Tolkien, čia tik J. K. Rowling nusileidžia;) Deja, "Sostų žaidimų" sagos pirmojoje knygoje visos magiškosios būtybės arba jau išnykusios, arba šmėsteli retkarčiais tarsi vaiduokliai. Magijos čia mažoka.

Kita vertus, labiausiai mane sužavėjo viduramžiška atmosfera: karaliai, lordai, riteriai, didvyriai, meistrai ir burtininkai, garbės supratimas ir karaliaus rūmų intrigos. Visa tai man priminė dar vaikystėje skaitytas viduramžių riterių legendas ar V. Skoto "Aivenhą". Šiuo klausimu, Martino sukurtas pasaulis nelabai skiriasi nuo viduramžių Europos laikų pasaulio.

Knyga pasižymi ir personažų gausa. Čia kai kurie herojai mane nuvylė, pasirodė labai jau tipiški ir ne vieną kartą sutikti kitose knygose, pavyzdžiui, piktoji karalienė: nuostabiai graži, tačiau šalta kaip ledas, žiauri, manipuliatorė, intrigantė, melagė ir dar neištikima. Tuo tarpu sužavėjo gan komiškas, tačiau labai gudrus neūžaugos Tyriono Lanisterio personažas.

Daugiau neatskleisiu. Pradėjau skaityti ir pamiršau valgyti ir miegoti. Rekomenduoju ne tik fantasy gerbėjams, bet ir tiems, kas mėgsta dvaro intrigas ir nuotykių literatūrą.

Ši knyga man buvo tikras iššūkis ir jei ne šis projektas, tai dar ilgai būtų gulėjusi mano knygų lentynoj.

Saros tėvai buvo neturtingi žmonės, todėl ją paėmė auginti turtinga krikštamotė. Tačiau Sara sulaukusi...

Ši knyga man buvo tikras iššūkis ir jei ne šis projektas, tai dar ilgai būtų gulėjusi mano knygų lentynoj.

Saros tėvai buvo neturtingi žmonės, todėl ją paėmė auginti turtinga krikštamotė. Tačiau Sara sulaukusi pilnametystės, turėjo palikti viskuo aprūpintą gyvenimą ir grįžti pas tėvus.

Chuaną kankina slapta meilė, kuri vos jo nepražudo.

Ir štai tų dviejų žmonių gyvenimai susiduria viename Ispanijos miestelyje, kur vyrauja permainingi Atlanto vėjai.

Knyga man patiko, bet visko buvo tiesiog per daug. Viskas taip smulkmeniška, išplėsta, kiekvienas jausmas, išgyvenimas aprašomas per kelis puslapius, narstomas iš visų pusių. Buvo galima ir į mažiau puslapių visa tai sutalpinti, nuo to knyga tikrai nepasidarytų blogesnė.

Vienas linksmiausių konfliktų romane - pono Benečio, vyresnėlių seserų ir ponios Benet bei likusių dukrų. Pirmieji nepraleidžia progos per dantį patraukti auktuomenės aukštumų siekiančių aikštingų būtybių, o...

Vienas linksmiausių konfliktų romane - pono Benečio, vyresnėlių seserų ir ponios Benet bei likusių dukrų. Pirmieji nepraleidžia progos per dantį patraukti auktuomenės aukštumų siekiančių aikštingų būtybių, o pastarosios reaguoja itin adekvačiai, su visu tam privalomu patosu. Elizabet su vos tramdomu apmaudu suvokia, kad jos motina ir seserys - tikra šeimos gėda. Tačiau mergina yra bejėgė ą nors pakeisti. Standartinė jos motinos ištekinimo schema jai yra nepriimtina ir nesuprantama, kaip ir kitos jos gimdytojos deklaruojamos vertybės. Kita vertus, greičiausiai šios aplinkybės ir išugdė jos humoro jausmą, intelektą ir gebėjimą analizuoti. Mergina gėdijasi savo seserų, motinos, sukandusi dantis kenčia matydama seserų Bingli pašaipas.

Viso romano metu peršasi mintis, kad geroms mergaitėms - dangus, o blogoms - viskas. "Įžūlioji" Elizabet - nuolatinis jos motinos skundų ir priekaištų objektas. Visai kas kita - "paklusniosios" dukros. Jos perspektyvios, gražios, mėgstą viešumą ir pasilinksminimus. Tikras lobis motinai, kurios gyvenimo tikslas ir prasmė - ištekinti palikuones, pageidautina, kuo sėkmingiau. Obetačiau, kokia staigmena - viskas apsisuka 180 ° kampu - nepaklusnioji Benečių dukra sulaukia atpildo. Lengvabūdiška jos santuoka pasirodo esanti nenusisekusi, nuolatinis pinigų trūkumas ir finansinė priklausomybė.

Visai ka kita - Elizabetė. Ji nuolat klausydavo sveiko proto (tai neretai ją apgaudavo) ir nebuvo linkusi veltis į pažintis. Tačiau likimo pokštas - įsimylėti patį arogantiškiausią ir įžūliausią (įžūlesnį net už ją pačią!) tipą. Tačiau nutinka dar baisiau - jausmai tampa abipusiai. Čia mano skeptišką mimiką keisdavo piktdžiugiška (tačiau nuoširdi) šypsena - taip ir reikia šitai racionalybei! Išankstinis nusistatymas šiems jausmams suteikia ypatingų priekonių - sarkazmu persunktos pastabos, kandūs pasižodžiavimai ir visa tai vos tramdant kunkuliuojnčius abipusius jausmus. Elizabet viduje verda dvejopi jausmai - neapykanta ir ne ką mažesnis susižavėjimas. O tai neišpasakyta kančia tokiai protingai ir emancipuotai merginai. Tačiau nepalyginamai skaudesnį antausį gauna ponas Darsis - jis per daug pasitikėjo savimi, neįvertino panelės Benet ir buvo jos atstumtas.
Tiesa, staigus Darsio pasikeitimas pasirodė nelabai įtikinamas. Nejaugi meilė gali pakeisti net tokį stuobrį? Greičiausiai čia romano charakterių trūkimas, bet ach, gi tiesa, juk čia meilės romanas 

PAMOKA. Ką turėtum išmokti, perskaitęs šią knygą - pirmas (o dažnai ir keliasdešimt kitų) įspūdis klaidingas.

Antonas Hofmileris, 25 metų leitenantas, yra pakviečiamas į pono Lajošo fon Kekešfalvos namus. Juose jis supažindinimas su gražuole Ilona, Kekešfalvos dukterėčia bei jo dukra – Edita. Po vakarienės suskamba muzika ir...

Antonas Hofmileris, 25 metų leitenantas, yra pakviečiamas į pono Lajošo fon Kekešfalvos namus. Juose jis supažindinimas su gražuole Ilona, Kekešfalvos dukterėčia bei jo dukra – Edita. Po vakarienės suskamba muzika ir svečiai pakviečiami linksmintis ir šokti. Karininkas Antonas Hofmileris, šokdinęs vieną gražuolę po kitos, prisimena, kad dar nepakvietė šokiui šių namų šeimininko dukters Editos. Tačiau jis nežino, kad Edita negali vaikščioti, nes jos kojos paralyžiuotos. Galantiškas leitenanto kvietimas šokiui labai įskaudina jauną luošą merginą... Antonas sutrinka ir pabėga iš šių nelaimingų namų. Tačiau sąžinės graužimas, gailestis, užuojauta tam „vargšui kūdikiui“, tas „širdies nerimas“ neapsakomai kankina jauną karininką, iki tol gyvenusį nerūpestingai ir laisvai. Ir taip prasideda tragiška istorija...



„Užuojauta būna dvejopa. Viena – silpnadvasiška ir sentimentali, iš tiesų ji tėra tik širdies nerimas, norint kuo greičiau atsikratyti nemaloniu grauduliu dėl artimo nelaimės, tai ne užuojauta, o tik instinktyvus siekimas atsiriboti nuo kito žmogaus kančių. Ir kita – tikroji, nesentimentali, bet veiksminga užuojauta, kuri žino, ko ji nori, ir yra pasiryžusi kantriai kentėti kartu su kitu, kiek tik leidžia jėgos, ir net dar daugiau.“



Šis romanas buvo mano pirmoji pažintis su rašytoju Stefanu Cveigu. Pati istorija ir užuojautos problema manęs tikrai nepaliko abejingos, net kai ir užverčiau paskutinį knygos puslapį, galvoje vis sukosi daug klausimų. Kas yra tikra užuojauta? Kaip aš būčiau pasielgusi tokioje sudėtingoje situacijoje?..



Aš skaičiau 1965 metų leidimą (leidykla „Vaga“), vertė A.Druktenis. Vertimas sklandus, todėl buvo tikrai malonu ir lengva skaityti. Tam tikri išsireiškimai ir žodžiai A.Druktenio vertime suteikė ypatingą atspalvį ir „skonį“ pasakojamai istorijai.



Įtraukiantis, puikus romanas. Rekomenduoju.

Pirmiausia noriu pasitaisyti: teisingas šios knygos pavadinimas yra "Vaikeliai girioje".

Apie autorę:

Ruth Rendell - tituluojama kaip viena garsiausių anglų detektyvų ir psichologinių trilerių autorė. Rašytojos romanai ne...

Pirmiausia noriu pasitaisyti: teisingas šios knygos pavadinimas yra "Vaikeliai girioje".

Apie autorę:

Ruth Rendell - tituluojama kaip viena garsiausių anglų detektyvų ir psichologinių trilerių autorė. Rašytojos romanai ne kartą buvo ekranizuoti (pvz., Pedro Almodovaro "Virpantys kūnai"). R. Rendell daug kartų buvo apdovanota Detektyvų rašytojų asociacijos, taip pat pelnė Meno tarybos Nacionalinę premiją ir kitus literatūrinius apdovanojimus, tarp jų - ir "The Sunday Times".

Sutuoktiniai Deidai grįžta iš Paryžiaus, kur praleido savaitgalį. Naktis, namas skendi tamsoje. Vaikų miegamųjų durys uždarytos, taigi tėvai nueina miegoti nepažiūrėję, ar jų atžalos savo kambariuose. Tik kitą dieną ponia Deid pastebi, kad jų vaikų - Džailso ir Sofi - nėra. Taip pat nėra ir Džoanos, auklės, kuri turėjo prižiūrėti šiuos du paauglius, kol nebus jų tėvų. Vyriausiajam inspektoriui Veksfordui iš Kingsmarko kriminalinių tyrimų tarnybos tenka sunki užduotis - juos surasti. Gal jie nuskendo potvynio užlietose Anglijos ir Velso lygumose? O gal jie - vaikeliai girioje*?

*"Vaikeliai girioje" (Babes in the Wood) - tai tradicinė anglų pasaka. Joje pasakojama apie girioje paliktus mirusius vaikus. Taip pat šis pavadinimas dar vartojamas, kai kalbama apie nužudytus vaikus, kurių palaikai rasti miške.

Puikus ir įtraukiantis detektyvas, puslapiai tarsi verčiasi patys. Labai patiko nuolat palaikoma įtampa, subtilus, kartais aštrokas, humoras, įtikinamai sukurti herojai ir jų charakteriai, ypač detektyvo Veksfordo figūra.

Mielai ir perskaityčiau ir kitus šios rašytojos kūrinius.