Juozo Lukšos-Daumanto knyga "Partizanai" yra bene geriausias tokio pobūdžio veikalas. Tai yra atsiminimų knyga apie antrojo pasaulinio karo pabaigos įvykius, kuomet Tarybų sąjungos armija stumdama vokiečius užėmė Lietuvos...

Juozo Lukšos-Daumanto knyga "Partizanai" yra bene geriausias tokio pobūdžio veikalas. Tai yra atsiminimų knyga apie antrojo pasaulinio karo pabaigos įvykius, kuomet Tarybų sąjungos armija stumdama vokiečius užėmė Lietuvos respublikos teritorija. Knygoje aprašoma okupantų nesiskaitymas su žmonėmis, suėmimai, plėšimai, kurie tiesiogiai susiję su autoriaus patirtais išgyvenimais. Visa ši savivalė išprovokavo lietuvių ginkluotą pasipriešinimą. Knygoje išreiškiamas ir kaltinimas vakarams dėl iš jų negautos pagalbos, kurios taip tikėjosi ir laukė, nors kartu pripažįstamos ir rezistencijos vadų klaidos, materialinės pagalbos nebuvimas, silpnas organizacijos vaidmuo, kaip lietuvių tautos šauklės pasipriešinimui okupantų valdžiai.

Knyga man labai patiko, nes joje istoriniai įvykiai aprašomi ne kaip koks nors mokslinis veikalas, bet labai paprastai, kaip to meto liudininko patirti išgyvenimai. Įdomu tai, kad knygoje aprašomų asmenų vardai ir pavardės neatskleistos, o tik parašoma pirma raidė. Iš karto pasirodė keista, kam toks slaptumas? Bet pamačius kūrinio išleidimo metus viskas pasirodė labai logiška - 1975 m. Tai dar labiau parodo, kad viskas knygoje yra tikra, išgyventa ir patirta, o tai dar labiau šokiruoja, kai suvoki kad visa tai vyko Lietuvoje ir ne taip jau senai. Perskaičius knygą visai kitaip pradėjau vertinti to meto lietuvių rezistencinę kovą apie kurią anksčiau buvau susidariusi gana blankų supratimą, kuris daugiau rėmėsi istorijos pamokomis mokykloje, senelių prisiminimais arba iki galo neperskaitytomis publikacijomis. Dar ir dabar tenka perskaityti, kaip partizanai pavadinami banditais, nors tai yra ne kas kita, kaip sovietinės propagandos liekanos, kurios tikrai turėjo didelę įtaką, jei toks požiūris išliko iki šių dienų. Knygą siūlau perskaityti visiems, kuriems kyla bent kažkokių abejonių, tiesiog viskas susidėlioja į lentynėles, supranti priežastis ir tuos žmones, kurie kovojo už laisvę.

Kiekvienam iš mūsų reikalingas stogas - ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis.... O kaip šiais laikais išgyventi šiame skubančiame ir chaotiškame pasaulyje, kad "nenuvažiuotų stogas", kaip susidoroti su gyvenimo pažertais...

Kiekvienam iš mūsų reikalingas stogas - ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis.... O kaip šiais laikais išgyventi šiame skubančiame ir chaotiškame pasaulyje, kad "nenuvažiuotų stogas", kaip susidoroti su gyvenimo pažertais sunkumais, mintimis dalijasi Filomena Taunytė savo knygoje "Gyvenimas be stogo". Knyga sužavėjo savo stilium, autorės šmaikštus humoras, švelni ironija, nuoširdumas lydi nuo pirmo iki paskutiniojo puslapio.

Kažkodėl nujaučiau, kad knyga patiks jei kada rasiu laiko ją perskaityt (dulkėjo tris metus lentynoj). Neapsirikau. Tikrai patiko, įtraukė nuo pat pirmųjų puslapių. Nor ir parašyta 19-am amžiuje, knyga lengvai skaitosi ir...

Kažkodėl nujaučiau, kad knyga patiks jei kada rasiu laiko ją perskaityt (dulkėjo tris metus lentynoj). Neapsirikau. Tikrai patiko, įtraukė nuo pat pirmųjų puslapių. Nor ir parašyta 19-am amžiuje, knyga lengvai skaitosi ir neturi to įprastinio antikvarinio prieskonio. Tai meilės istorija su lyg ir laiminga pabaiga, bet tos laimingos pabaigos interpretacija priklauso nuo skaitytojo požiūrio. Nors likimas lėmė pagrindiniams herojams galiausiai būti kartu, tačiau už kokią kainą? Ar buvo verta tiek laiko kankintis, vienam iš jų patirti luošumą vien dėl Džeinės moralinių įsitikinimų? Jei būčiau skaičiusi šią istoriją budama "niolikmetė", tai tikriausiai būčiau nesupratus nei pagrindinės herojės, nei jos poelgių. O dabar matau, kad kitaip ši istorija ir negalėjo baigtis. Ne kiekvienas juk gali gyventi ramia sąžine, jei jų pasirinkimas būtų kirtęsis su jų moraliniais nuostatai, teisingumo ir ypač savigarbos supratimu. Džeinės istorija ir išsiskiria iš daugelio kitų būtent nepaprastu jos charakterio tvirtumu ir sugebėjimu pažvelgti i vidų ir nuspręsti, kad savigarba ir sielos ramybė yra kur kas brangiau, nei neteisėta meilė bei lengvai pasiekiamas nerūpestigas gyvenimas. Jinai tikrai nebūtų buvus laiminga sutikusi su Ročesterio pasiūlymu, nes kiekviena diena jai primintų, kad jos laimė neteisėta.

Prieš atsiverčiant šios knygos pirmąjį puslapį, dar susimąsčiau: knyga, parašyta skandinavo, veiksmas vyksta - Skandinavijoje - ar apskritai čia bus veiksmo? Pirmas vaizdinys, stojantis prieš akis įsivaizduojant...

Prieš atsiverčiant šios knygos pirmąjį puslapį, dar susimąsčiau: knyga, parašyta skandinavo, veiksmas vyksta - Skandinavijoje - ar apskritai čia bus veiksmo? Pirmas vaizdinys, stojantis prieš akis įsivaizduojant Skandinavijos šalių gyventojų gyvenimą, tai tyla, vieniša trobelė kalnuose, vienatvė net gyvenant tarp žmonių, šaltis tiek materialus, tiek dvasinis, baimė kalbėti. Taigi ką iš šių momentų galima sukurti? O būtent tokiais aspektais paremtą pasakojimą.

Visame romane labai maža monologų. Jie arba išties nevyksta, nes veikėjai verčiau renkasi tylą (gerą bylą), o ne tuščiažodžiavimą, bandymą pasiteisinti dėl vienokių ar kitokių poelgių. O kartais netgi svarbiau tampa veiksmas, kaip juo veikėjai paaiškina savo išgyvenimus. Ir tai kitam veikėjui yra suprantama - ir tada toliau seka tyla. Kitose vietose pagrindinis veikėjas tiesiog išleidžia pokalbius, renkasi aprašyti gamtą, savo prisiminimus, išgyvenamus jausmus - tai jau šiaurietiška savybė, kuri persismelkia ne tik tarp veikėjų, bet ir pačiame kūrinio viduje. Pagrindiniam veikėjui irgi nejauku atsiskleisti prieš skaitytoją: vienur jis pasakoja trumpais, kapotais sakiniais, tarsi stengdamasis greičiau praslysti, kad neereiktų ilgiau užtrukti, kitur - atvirkščiai - įsijaučia ir pradeda berti ilgais sakiniais savo išgyvenimus. Tačiau parodoma ir blogoji užsisklendimo savy pusė - herojai susvetimėja, būvimas vien tik su savimi gali net ir pražūdyti: pabėgimas nuo šeimos, skyrybos, neapykanta. Tačiau tai yra taip natūralu, taip įaugė į šiaurietišką mentalitetą, kad pagrindinis herojus nekeičia gyvenimo būdo prieš tai matęs tėvo gyvenimo likimą - abiejų likimai galiausiai susiklosto panašiai.

Romane per šiaurietišką prizmę yra nagrinėjamos įvairiausios temos: draugystė, meilė, šeimyniniai santykiai, Antras Pasaulinis karas. Į vieną vietą suplaktą tikrai nemažai aktualių (o tuo labiau norvegams) temų. Rašytojas supažindina kitataučius su savo tautiečių "kasdienybe".

Dennis Lehane psichologiniame romane "Kuždesių sala" pasakoja apie nuošalią salą, kurioje įsteigta psichiartinė ligoninė. Visuomenės atstumtieji, įvairaus plauko nusikatėliai leidžia gyvenimus lyg ir kalėjimo, lyg ir gydymo...

Dennis Lehane psichologiniame romane "Kuždesių sala" pasakoja apie nuošalią salą, kurioje įsteigta psichiartinė ligoninė. Visuomenės atstumtieji, įvairaus plauko nusikatėliai leidžia gyvenimus lyg ir kalėjimo, lyg ir gydymo sąlygomis.

Pabėgus kalinei (kaip ligninėje vadinama - pacientei) ištirti aplinkybių iš išorinio pasaulio atplaukia maršalas su kolega. Tik ar tikrai psichiatrinėje ligoninėje viskas yra taip, kaip atrodo? Ar šioje vietoje apskritai galima kuo nors pasitikėti, išskyrus save? Ar objektyvi tiesa nėra iliuzija?

Iki pat paskutinio romano puslapio autorius veda skaitytoją šviesos link. Tik gaila, kad skaitytojui pačiam savarankiškai išpainioti mįslę vargu, ar pavyks... Antra vertus, išlieka intriga :)

Smagaus skaitymo!

Du maištaujantys paaugliai pabėga iš namų, vejami tėvų smurto ir griežtumo. Jiems atrodo, kad jie labai protingi ir gali vieni tvarkytis gyvenime. Tačiau gyvenimas paaugliams be tėvų nėra toks paprastas ir geras. Todėl jie...

Du maištaujantys paaugliai pabėga iš namų, vejami tėvų smurto ir griežtumo. Jiems atrodo, kad jie labai protingi ir gali vieni tvarkytis gyvenime. Tačiau gyvenimas paaugliams be tėvų nėra toks paprastas ir geras. Todėl jie priversti kęsti širdies ir proto kovą, kuri labai vaizdingai papasakota "Heroine".

Skaitydamas šią knygą, geriau supranti, kaip veikia įklimpimo į narkotikus "sistema". Pamatai, kaip viskas gali pasisukti, jeigu nepradėdi rimtai tvarkyti savo gyvenimo. Prarandi viską, nes net draugų neturi - juk iš draugų nevagiame norint susileisti eilinę dozę. Suvokus tikrąją knygos prasmę, galima į gyvenimą pažvelgti visai kitomis akimis.

Knyga tikrai idomi. Rekomenduoju ją perskaityti visiems paaugliams, ir ypač tiems, kurie pamąsto apie narkotinių medžiagų pabandymą.

Istorija, pirmą kartą išleista prieš 166 metus, yra apie moters gyvenimą nuo dešimties metų amžiaus iki dvidešimt dviejų. Ši knyga Jums patiks, jei nesate nusistatę prieš romantiką ir ašaras. Gniaužianti kvapą,...

Istorija, pirmą kartą išleista prieš 166 metus, yra apie moters gyvenimą nuo dešimties metų amžiaus iki dvidešimt dviejų. Ši knyga Jums patiks, jei nesate nusistatę prieš romantiką ir ašaras. Gniaužianti kvapą, nuostabiai parašyta, vaizduojanti tikrus jausmus, tikrą skausmą ir tikrą viltį. Bet apie viską nuo pradžių.

Kūdikystėje tapusi našlaite, Džeinė gyvena su savo teta ir jos vaikais, tarp kurių ji jaučiasi pašalinė. Lygiai taip su ja ir elgiamasi. Jos dvi pusseserės ją toleruoja, tačiau nemyli, o pusbrolis nepraleidžia progos ją žeminti ir skriausti. Mergaitei pagaliau išdrįsus pasipriešinti tokiam elgesiui su ja, teta ją išsiunčia į mokyklą/internatą. Ten, toli nuo jos nemylinčių giminaičių mergaitė taip pat neranda laimės. Šiurkštus mokytojų elgesys su mergaitėmis, šilto maisto trūkumas, prastos gyvenimo sąlygos, netektys ir vienatvė lydi Džeinę visu tuo, gyvenimo mokykloje metu. O mokymosi džiaugsmą temdo faktas, kad jos ateitis nulemta buvimo mokytoja toje pačioje mokykloje, arba darbo guvernante svetimuose namuose.

Sulaukusi 18 metų ir jau dvejus metus pati dirbusi mokytoja, Džeinė nusprendžia ieškotis guvernantės pozicijos. Jos skelbimą suranda ponia Fairfax, Thornfield dvaro ūkvedė, ir nusprendžia merginą pasamdyti mokyti jauną mergaitę, vardu Adelė. Pagaliau pasirodo ir paslaptingasis dvaro šeimininkas Edvardas Ročisteris, kupinas tamsos ir kartu didelės vilties. Taigi, šiame dideliame, paslaptingame dvare prasideda viena gražiausių, mano kada skaitytų meilės istorijų. Įkvepianti ir pamokanti:

"O gal Jūs manote, kad aš esu koks automatas, bejausmė mašina ir galima išplėšti man duonos kąsnį ir atimti lašą gaivinančio vandens? Nejaugi Jūs manote, kad jei aš esu beturtė ir nekilminga, negraži ir mažutė, tai neturiu nei sielos, nei širdies? Klystate! ..."

Sužinokite, kas bus toliau, verta!

Trilogija "Storas sąsiuvinis", kurio skaitomi (Luko plėšomi) puslapiai tiesiog ištirpo visomis prasmėmis. Puslapiai ištirpo lygiai taip pat, kaip ištirpo dviejų žmonių gyvenimai, o gal turėčiau sakyti vis dėlto...

Trilogija "Storas sąsiuvinis", kurio skaitomi (Luko plėšomi) puslapiai tiesiog ištirpo visomis prasmėmis. Puslapiai ištirpo lygiai taip pat, kaip ištirpo dviejų žmonių gyvenimai, o gal turėčiau sakyti vis dėlto milijonų...

Knyga šalta kaip ledas, pasakojama taip tarsi visa istorija tebūtų kažkoks eilinis istorinio vadovėlio tekstas, kuris guli apdulkėjęs niekieno nejudinamas bibliotekos lentynose. Tačiau nė vienas istorijos vadovėlis dar nesikėlė tiek emocijų. Kaip Hitleris teigė, jog vieno milijono žmonių mirtis tėra skambi statistika, kai tuo tarpu vieno žmogaus - tragedija. Taigi autorė labai taikliai apipindama surrealizmu, alegorija ir kitokiais tik rašytojo plunksnai pavaldžiais būdais atskleidžia sukrečiančią istoriją, kuri manau nepalikom nepalieka ir nepaliks abejingų.

Istorija prasideda antro pasaulinio karo metais, kai okupuojamos šalys, žudomi, išnaudojami, niekinami, tremiami žmonės bei traumuojami jų gyvenimai. Tarsi atsitiktinai karo mašinai pervažiavus Europą paliekamos be galo didelės provėžos.

Du berniukai dvyniai karo pasėkoje motinos paliekami pagyventi pas močiutę tik kol karas baigsis, kuri nė kiek negailėdama berniukus ujo, badu marino, mušė, tačiau berniukai visgi tai priėmė ne kaip kažkokia gyvenimo neganda, o kaip puikias sąlygas sustiprėti patiems fiziškai ir dvasiškai. Rašytoja supriešina nužmogėjimą, kai berniukai mokosi žudyti su altruizmu, pasiaukojimu močiutei, kai jie ja rūpinasi jai susirgus, kai jie padeda kaimynei mergaitei bei kunigui. Pirma dalis baigiasi dvynių išsiskyrimu, vienas jų pabėga per sieną į kitą valstybę, o kitas lieka močiutės name.

Antrojoje dalyje pasakojama tolimesnė Luko gyvenimo istorija, kaip jis išgyvena išsiskyrimą su broliu, priima gyventi vienišą motiną su sūnumi bei toliau rašo į sasiuvinį savo gyvenimo istoriją. Šioje dalyje abejonių pradeda kelti jo dvynio brolio egzistavimas bei pirmoje dalyje papasakota vaikystės istorija kuo toliau, tuo labiau apipinama miglotumu.

"Atsakau, kad stengiuosi rašyti tikras istorijas, bet kažkuriuo metu istorija kaip tik dėl tos tiesos pasidaro nepakeliama ir tada būnu priverstas ją pakeisti. Sakau, kad mėginu papasakoti savo istoriją, bet negaliu, neturiu drąsos, ji man per daug skaudi. Tada imu viską gražinti ir įvykius aprašinėti ne taip, kaip buvo, o taip, kaip būčiau norėjęs, kad būtų".

Antroji dalis baigiasi Luko įsūnio savižudybe.

Trečiojoje dalyje veiksmas vėl nukeliamas į brolių vaikystę ir imamasi tarsi tikrosios istorijos atskleidimo. Lukas prisimena savo vaikystę reabilitacijos centre gydomas nuo stuburo ligos ir besimokantis iš naujo vaikščioti, tačiau bombardavimai priverčia persikelti į saugesnę vietą. Berniukas neturintis tėvų ar kitų artimųjų priglaudžiamas senyvos moters, kurią jis vadina močiute. Tačiau šiai mirus jis sugalvoja planą pabėgti kartu su kitu bėgliu per sieną į kitą valstybę. Kitapus sienos ambasadoje berniukas pameluoja esąs trimis metais vyresnis nei yra iš tikrųjų bei pasivadina savo brolio vardu Klausu.

Praėjus keliolikai metų stiprus noras surasti brolį atveda jį į miestelį, kur jo brolis garsus poetas gyvena su ligota motina, iš kurio perspektyvos toliau tęsiamas pasakojimas apie susitikimą su broliu bei bandyma nuslėpti tikrąją gyvenimo istoriją bei tapatybę idant neįskaudinti motinos, nors širdyje jis supranta, jog tai ir yra jo brolis. Mąstydamas apiesusitikimą Klausas prisimena apie vaikystėje jų šeimą ištikusią tragediją, kuomet vaikų akyse jų motina nušovė neištikimą tėvą, o kulkai kliudžius vieną iš berniukų Luką, pastarasis atsiduria reabilitacijos klinikoje, o Klausas auga pas tėvo meilužęm tačiau sugrįžta pas jąm kai pastaroji grįžta kadaise buvusius visos šeimos namus. Po dvynių susitikimo Klausas sužinojęs, jog nepripažintas brolis Lukas nusižudė, pats irgi užbaigia gyvenimą,

Knyga sukelia daugiaprasmiškus jausmus, vienok ją būtų galima interpretuoti kaip šeimos tragedijos paliestą Luką ir to pasėkoje išgyvenamą psichologinį chaosą, šizoidinius nukrypimus sukeltus vaikystėje patirtos traumos. Gyvenama įsivaizduojamame pasaulyje su įsivaizduojama praeitimi,


"Visa tai melas. Puikiai žinau, kad šiame mieste, pas Senelę, jau buvau vienas, kad net tada tik įsivaizdavau, jog esame dviese, brolis ir aš, kad pakelčiau nepakeliamą vienatvę".

Iš kitos pusės surrealistinis knygos kontekstas panašesnis į antrojo pasaulinio karo scenarijų, kur vaizduojami visi įmanomi nužmogėjimo procesai: žudymas, šantažas (kunigo), seksualiniai iškrypimai, išankstinės nuostatos, vertybių subyrėjimas, religijos pamynimas. Rytų ir Vakarų Europos priešprieša, varžymasis tarpusavyje melo ir tiesos akivaizdoje baigiasi su abiejų pusių pralaimėjimu humanizmo ir normalaus gyvenimo demencijose.

Labai rekomenduoju, nes ši knyga labai stipri tiek psichologiniu tiek politiniu aspektais.