Aprašymas - kodėl anglai nemėgsta kviestis svečių į namus ir žavisi visokia bjaurastimi? Apie ką jie svajoja ir kokia yra svarbiausia angliško auklėjimo misija? Kodėl džinas geriamas su toniku, o guvus protas laikomas beveik...

Aprašymas - kodėl anglai nemėgsta kviestis svečių į namus ir žavisi visokia bjaurastimi? Apie ką jie svajoja ir kokia yra svarbiausia angliško auklėjimo misija? Kodėl džinas geriamas su toniku, o guvus protas laikomas beveik beprasme akrobatika? Kodėl sodininkystė mažutėliame namo sklypelyje arba laivų modelių kūrimas iš degtukų anglui daug svarbiau už rimčiausią darbą? Galiausiai, kodėl anglai taip myli savo šalį ir kuo Anglijoje iš tikrųjų verta pasimėgauti?

Informatyviai, nenuobodžiai ir gana šmaikščiai pateikiama kasdieninė ir istorinė informacija apie Angliją ir jos gyventojų įpročius, papročius bei tradicijas su paaiškinimais kodėl, iš kur tai kyla. Tai aktualu daugeliui, nes beveik visi mūsų dienomis turi artimųjų ir/ar draugų Anglijoje, nemažai patys ten gyveno (gyvena).

Išvada - šio įžvalgaus publicisto ir keliautojo pasakojimai apie Jungtinę Karalystę, nors ir pateikti per asmeninę jo prizmę, yra naudingi ir įdomūs. O palyginus su jo antrąją knyga apie Angliją "Prijaukintoji Anglija" - daug labiau korektiški ir priimtinesni.

Knyga patiko. Skaitosi lengvai ir greitai. Šis tas naujo, šis tas juokingo, šis tas reikalinga žinoti.

Subjektyvus įvertinimas: 8 iš 10 balų.

Tarptautinę Poezijos dieną tiesiog negaliu neaprašyt ne tik metų poezijos knygos, bet ir mano pačios knygų knygos- Ištrupėjusios Aido Marčėno Erdvės visuomet su manim.

Ištrupėjusios erdvės" - tai poeto Aido Marčėno...

Tarptautinę Poezijos dieną tiesiog negaliu neaprašyt ne tik metų poezijos knygos, bet ir mano pačios knygų knygos- Ištrupėjusios Aido Marčėno Erdvės visuomet su manim.

Ištrupėjusios erdvės" - tai poeto Aido Marčėno "devynių gyvenimų eilės". Knygoje išsiskiria "sankalbų" ciklas, tęsiantis poeto pokalbį su mirusiais meno žmonėmis. Visą rinkinį sudaro tik lakoniškosios tankos, tam tikra jų sistema. Tanka - iš Japonijos kilusios trumposios nerimuotos poezijos žanras, turintis aiškiai apibrėžtą struktūrą. "Haiku yra aukščiausio meistriškumo, vieno kirčio menas. Tanka - dviejų. Tarp dviejų kirčių atsiveria kosmosas banalybei. O ši, neslėpkim, yra mėgstamiausias virtuvės šefo ingredientas." - Aidas Marčėnas, iš "Sakinių".

Trumpu blykstelėjimu pasakoma tiek daug, kad mane privertė susimąstyti per kiek laiko jis subręsta, gimsta, kiek dienų naktų ir valandų nešiojamas.

"jei susirgčiau,

jei

kartais įsimylėčiau

taip,

kaip šiandien

ir- jei šokčiau pro langą,

tai tik lėtą fokstrotą." Aidas Marčėnas.

Knyga patiko, sujaudino, sugraudino. Nors įsiskaičiau tik iš kelinto karto, vis padėdavau į šalį. Skaitant , dažnai pagalvodavau, o kaip reiktų jaustis man, mano šeimai, jei taip mus išskirtų ir tektų keliaut į kitą...

Knyga patiko, sujaudino, sugraudino. Nors įsiskaičiau tik iš kelinto karto, vis padėdavau į šalį. Skaitant , dažnai pagalvodavau, o kaip reiktų jaustis man, mano šeimai, jei taip mus išskirtų ir tektų keliaut į kitą salą, vienas, tarp svetimų žmonių, sunkiai sergantis? Ir kaip gerai, kad buvo išrasti vaistai nuo šios baisios ligos, raupsų.

Tikiuosi, kada teks nukeliauti į Spinalongą, ir pabandyti bent šiek tiek įsivaizduoti, ką jautė pasmerktieji, išplėšti iš savo šeimos ir atplukdyti į šią salą.

Skaičiau, nes norėjau pažiūrėti, ką rašo šiuolaikiniai lietuvių rašytojai. Nenusivyliau, tačiau labai ir nepradžiugau.

Knyga tikrai lengvai skaitoma, nors sakiniai ilgi ir sudėtingi, gana įtraukianti, tačiau per vidurį...

Skaičiau, nes norėjau pažiūrėti, ką rašo šiuolaikiniai lietuvių rašytojai. Nenusivyliau, tačiau labai ir nepradžiugau.

Knyga tikrai lengvai skaitoma, nors sakiniai ilgi ir sudėtingi, gana įtraukianti, tačiau per vidurį darosi nuspėjama, miela širdžiai, nes apylinkės artimos širdžiai, o romantika žavi visus. Net jei ji šiek tiek dvelkia nuobodumu. Gal kiek gailėjausi, kad pačioje pabaigoje visi įvykiai lyginant su aprašytais anksčiau labai greitai susisuko.

Rekomenduočiau paskaityti draugams, kurie nori lengvo skaitymo, nesibaido istorijos, bei domisi lietuvių literatūra. Renkuosi šią knygą kaip alternatyvą užsienio rašytojų pop-kūriniams, kurie taip užburia mases.

Oficiali dalis:

Pirmasis Umberto Eco romanas.

Veiksmas vyksta 1327 metais Šiaurės Italijos kalnuose stūksančiame vienuolyne. Prisidengęs detektyvine fabula, rašytojas įtraukia skaitytoją į filosofines diskusijas, teologinius...

Oficiali dalis:

Pirmasis Umberto Eco romanas.

Veiksmas vyksta 1327 metais Šiaurės Italijos kalnuose stūksančiame vienuolyne. Prisidengęs detektyvine fabula, rašytojas įtraukia skaitytoją į filosofines diskusijas, teologinius debatus, į sudėtingą XIV amžiaus gyvenimą su realiais ir išgalvotais veikėjais.

Mano mintys:

Kai pradėjau skaityti šią knygą, mane užplūdo jausmas, toks, koks paauglystėje, kai skaičiau A. Diuma "Trys muškietininkai". Norėjosi šypsotis, nes jaučiau nuotykių dvasią. Aišku, čia toks pirminis jausminis įspūdis, nes šita knyga nėra panaši į "Trys muškietininkai", nors... jausmai niekada nemeluoja.

Paskui tęsdama šią istoriją, maniau, kad ji bus panaši į kurią nors Dan Brown knygą... Vien pavadinimas leidžia prisigalvoti nebūtų dalykų... o paskui iš tiesų juokiausi iš savęs, kad užkibau ant rašytojo kabliuko. Paskaičius rašytojo mintis, kaip jis kūrė šią knygą ir ko tikėjosi, radau tokį sakinį :"Knygos pavadinimas turėtų sukelti galvoje minčių sumaištį, o ne jas tvarkingai surikiuoti". Va, taip...

Pati knyga - ir detektyvas, ir istorinis romanas. Rašytojas kaip ir jo pagrindinis veikėjas Viljamas turbūt labiau domėjosi atskleidimo, išaiškinimo idėja, nei kulminacija... O apie istorinę šio romano pusę, pats rašytojas sako taip: "...tikrai norėjau parašyti istorinį romaną, ir ne todėl, kad Hubertinas ir Mykolas realiai egzistavo ir kalbėjo beveik taip, kaip iš tikro kalbėjo, o todėl, kad visa, ką sakė išgalvoti personažai, tokie kaip Viljamas, tuo metu PRIVALĖJO būti pasakyta."

Veikėjai nuostabūs. Kiekvienas atskiras, paslaptingas, ryškus ir ne šiaip sau... ta prasme, kiekvienas turi savo sukurtą vietą. Jei jis yra paminėtas, vadinasi, turi savo rolę.

Vienuolyno paslaptys atskleidžiamos per pokalbius, diskusijas (o jos tikrai ilgos)... ir pačios diskusijos kaip labirintai...

Visa knyga man buvo malonumas. Mėgavausi ja nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Radau dar viena autoriaus mintį: "Norėjau, kad skaitytojas linksmintųsi." Na, aš buvau ta skaitytoja, kuri liko patenkinta šita knyga.

Knyga puiki, bet ji nesukurta pramogai. Šita knyga reikli dėmesio sau. Neišeina jos skaityti kepant blynus, ar per TV reklamą, ar dar kažkokiu originaliu būdu pribėgant minutei. Be to, tai nėra knyga vienam prisėdimui... kažin ar atsiras toks skaitytojas, kuris sugebės nuoširdžiai knygą perskaityti, kad ir per dvi dienas. Jos toks įdomus suskirstymo būdas... Vienas ar du skyriukai skirti detektyvinei spalvai, ir atrodo, o kaip lengvai skaitosi, čia tik vienas du, ir tuoj knyga perskaityta... bet ne, žiūrėk, kitas skyrius ilgas ir prasideda diskusijos teologiniais, filosofiniais klausimais ir... tavo greitis natūraliai nusėda... ir jei po darbų galva pavargus, padedi knyga kitai dienai...

Verdiktas: 10/10... tokia ir turi būti tikra knyga.

Jeigu ieškote knygos maloniam pasiskaitymui - tai tikrai ne ši knyga ir galite ramiai ją padėti atgal į lentyną bibliotekoje. Tačiau jei norisi bent trumpam sulėtinti gyvenimo tempą ir ramiai perskaityti skyrių, o po to dar...

Jeigu ieškote knygos maloniam pasiskaitymui - tai tikrai ne ši knyga ir galite ramiai ją padėti atgal į lentyną bibliotekoje. Tačiau jei norisi bent trumpam sulėtinti gyvenimo tempą ir ramiai perskaityti skyrių, o po to dar apie tai pamąstyti - tuomet radote tai, ko ieškojote.

Knyga, parašyta laiškų forma, yra atvira ir nieko neslepianti. Vėžiu serganti akademikė ponia Curren šiuos laiškus skiria savo dukrai, gyvenančiai JAV. Pats rašymo procesas - ir terapija, ir galimybė išsakyti dukrai viską, apie ką tiesiogiai pakalbėti galimybės ji neturinti (pokalbiai telefonu apsiriboja tiesiog fatine - bendravimo dėl paties bendravimo - funkcija).

Pasakojimo fonas - Keiptaunas (Afrika), kuriame vyksta įvairūs neramumai: vaikai jungiasi prie kovotojų, nešiojasi ginklus, nejaučia pagarbos net vyresniam žmogui. O ypač - baltaodžiui. Tai geležiniai vaikai, tai jų amžius (age of iron - geležies amžius).

Su tokiais dviem vaikais ponia Curren ir susiduria: pirmasis - jos namų šeimininkės Florence sūnus, Bheki, antrasis - jo draugas. Bheki žūtis neramumų krečiamame gretimame kaimelyje seną moterį sukrečia iki sielos gelmių, tačiau antrojo vaiko, kuris slepiasi jos namuose ir ten policijos ir ginkluotųjų pajėgų yra nukaunamas suardo jos gyvenimo pusiausvyrą - namai, prieš tai išniekinti vagių, tampa apskritai svetimi, o dar sutepti ir jauno vaikino mirtimi.

Apskritai, susidaro įspūdis, jog moterį iš vidaus naikinantis vėžys sugeba signalizuoti visiems aplinkui esantiems, jog sociumo atžvilgiu - ji jau prarastas žmogus: į jos namus pradeda ateidinėti benamis alkoholikas su šunimi, visiškai nebodamas, jog braunasi į svetimą teritoriją. Moteris jo nebaido, atvirkščiai, pasitiki ir patiki jam savo priešmirtinius laiškus, paversdama jį laikškanešiu. Tik toks neramumų kupinas laikmetis gali leisti susidaryti tokiai keistai sąjungai.

Pasakojimo tempas yra lėtas, skubėti į priekį neleidžia pats tekstas - anglų kalba, šios knygos atveju, kartais pareikalauja į rankas paimti ir žodyną, nes tikrai ne visi žodžiai yra įprasti vartosenoje (vis dėlto turime reikalą su pagyvenusia moterimi ir jos pasaulėžiūrą išreiškiančiu žodynu). Stebina tai, kaip vyras autorius gali pavaizduoti moters vidinį pasaulį - ir ne bet kokį, o mirštantį, vystantį, suvokiantį savo baigtinumą, bandantį apsispręsti, ar savižudybė nebūtų pati geriausia išeitis iš šio tik kančias tesuteikiančio kūno.

"Age of iron" - nėra euforija alsuojanti knyga, atvirkščiai, tai gana sunkus tekstas. Tačiau galima pamatyti, jog seno žmogaus mentalitetas, kad ir gyvenančio Afrikoje, ne per daugiausiai skiriasi nuo gyvenančio Lietuvoje ir tai šiuos du gana skirtingus kultūrinius klodus suartina.

"Tūlą" ryte rijau į save. Troleibusuose, stotelėse, kavinėse, universiteto koridoriuose. Tai jau nebebuvo vaikiškas kaprizas žūt būt perskaityti geriausią savo kraštiečio darbą, kurio garbei mano mieste pavadintą...

"Tūlą" ryte rijau į save. Troleibusuose, stotelėse, kavinėse, universiteto koridoriuose. Tai jau nebebuvo vaikiškas kaprizas žūt būt perskaityti geriausią savo kraštiečio darbą, kurio garbei mano mieste pavadintą biblioteką tekdavo praeiti dar mokykliniais laikais. Tai jau buvo kažkas tokio - laisvomis akimirkomis galvoji apie ją, laikas skrieja su ja nepastebimai, žodžiai tirpsta tavyje ir vyksta tos nepakartojamos, ląstelių sieneles tirpdančios cheminės reakcijos. "Tūla" sutilpo ir ištirpo manyje.

Ir kitaip imi žiūrėti į senus Užupio mūrus, po Pilies gatvę slampinėjančius visuomenės atstumtuosius, jaunas, gyvenimo neišlepintas ir nelepinamas studentes. "Tūla" keičia požiūrius, keičia supratimą apie Vilnių. Knygoje jis tiek romantiškas, pasakiškas ir nuostabus, ir lygiai tiek bjaurus, degradavęs ir atgrasus. Vivere pericolosamente.

Tad ačiū, "Tūla", kad buvai su manimi dvi savaites ir dvi dienas ir padėjai prisiminti, ką išties reiškia skaityti - ne talpinti savyje informaciją, be kurios tavo ar kitų manymu neišgyvensi, ne skusti žodžius, kuriuos kažkas rašė su meile, o tu skaitai be emocijų, ne paviršutiniškai priimti kito žmogaus kūdykį. Ačiū, "Tūla", kad priminei tikrojo skaitymo grožį, tikrąjį žodžių kaupimą savyje ir prižadu "Tūla" išliksi mano atmintyje dar ilgai.

Į knygą galima žiurėti iš kelių perspektyvų (bent mano nuomone): kaip į informacijos šaltinį apie pasaulyje vykstančius dalykus, arba kaip į grožinę literatūrą, nereikalaujančią detalesnės informacijos, faktų...

Į knygą galima žiurėti iš kelių perspektyvų (bent mano nuomone): kaip į informacijos šaltinį apie pasaulyje vykstančius dalykus, arba kaip į grožinę literatūrą, nereikalaujančią detalesnės informacijos, faktų patvirtinimo, o tiesiog leidžiančios susipažinti su somalietės moters gyvenimo, tiksliau gal integravimusi į vakarų, į tą pažengusią visuomenę.

Konkrečiai jei trokštate bendro išprusimo, iš knygos pasisemsit nei daug, nei mažai. Svarbiausia iškeliama problema, apipjaustymas (mergaičių). Gal ir neskamba necivilizuotai, juk ko neprisigalvota mūsų medicinos, tačiau įsivaizduokit Afrikos laukines sąlygas, na kokia ten gali būti pažanga. Procedūra paremta papročiu ir įsitikinimu, kad tokia mergaitė bus sėkmingesnė vyro paieškose. Skaitant sukos mintis gal ir mūsų senos, labai senos kartos, patirdavo panašias kančias, įdomu prieš kiek šimtmečių. Kaip suprantu knygos leidimo pagrindindas ir buvo supažindinimas su visuomene, šios tiesos išlaisvinimas. Manau Varis, knygos autorė ir pagrindinė herojė, turėtų savimi didžiuotis, kad išdryso žengti pirmus žingnius.

Na ir kita pusė. Vakarų ir trečiųjų šalių kontrastas. Varis, užaugusi laukinėje gamtoje, maištaudama prieš nusistovėjusius papračius, pabėga. Ji gauną darbą Londone, nežinodama kas tai yra. Įdomu susipažinti su potyriais, patirtais radikaliai keičiantis žmogaus aplinkai. Ir iš tiesų šiai moteriai sekasi, ji napasiduoda. Nors ir neturi galutinio tikslo, bet likimas ją vis pakreipia tinkamu keliu.

Ši knyga užima kvapą nuo pat pirmų puslapių. Skaitant iškart susimastai, kad ir šalia taves gali gyvenimas taip pat klostytis. Joje aprašytas būdas, kaip galima pakliūti į narkotikų pinkles, žinant, kad "tai" yra blogai. Ši...

Ši knyga užima kvapą nuo pat pirmų puslapių. Skaitant iškart susimastai, kad ir šalia taves gali gyvenimas taip pat klostytis. Joje aprašytas būdas, kaip galima pakliūti į narkotikų pinkles, žinant, kad "tai" yra blogai. Ši istorija parodo kad nebūna "ilgai ir laimingai". Manau šią knygą turėtų perskaityti kiek tėvai, tiek jų vaikai.

Edgaras Volesas - Vikruolis. Pradėjusi skaityti kūrinį labai nustebau, nes pačioje pradžioje buvo rašoma apie vestuves, "nupirktą" nuotaką ir nieko apie aferas, padirbtus pinigus (ką, beje, ir žadėjo knygos aprašymas). Ir po...

Edgaras Volesas - Vikruolis. Pradėjusi skaityti kūrinį labai nustebau, nes pačioje pradžioje buvo rašoma apie vestuves, "nupirktą" nuotaką ir nieko apie aferas, padirbtus pinigus (ką, beje, ir žadėjo knygos aprašymas). Ir po kelių įžanginių puslapių sulaukiau detektyvo. Knyga sukosi apie jauną vyruką - Piterį ir jo naujai "iškeptą" nuotaką - Džeinę. Pora išvyksta medaus mėnesio į Longfordo pilį, kur ir prasideda visos įdomybės. Visų pirma, žmona Džeinė užtinka savo vyrą naktį slaptam kambary prie pinigų spausdinimo mašinos ir palaiko jį policijos itin ieškomu nusikaltėliu - Vikruoliu. Iš pagarbos vedyboms ir naujajam vyrui Džeinė stengiasi užglaistyti, jos manymu, bet kokius įkalčius, dėl kurių jos vyras gali sėsti į kalėjimą. Knyga man pasirodė labai įdomi, įtempto siužeto, kurioje tiesa išaiškėja tik paskutiniuosiuose puslapiuose. Ir nemanykit , kad viskas yra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio...Edgaras Volesas - Vikruolis. Pradėjusi skaityti kūrinį labai nustebau, nes pačioje pradžioje buvo rašoma apie vestuves, "nupirktą" nuotaką ir nieko apie aferas, padirbtus pinigus (ką, beje, ir žadėjo knygos aprašymas). Ir po kelių įžanginių puslapių sulaukiau detektyvo. Knyga sukosi apie jauną vyruką - Piterį ir jo naujai "iškeptą" nuotaką - Džeinę. Pora išvyksta medaus mėnesio į Longfordo pilį, kur ir prasideda visos įdomybės. Visų pirma, žmona Džeinė užtinka savo vyrą naktį slaptam kambary prie pinigų spausdinimo mašinos ir palaiko jį policijos itin ieškomu nusikaltėliu - Vikruoliu. Iš pagarbos vedyboms ir naujajam vyrui Džeinė stengiasi užglaistyti, jos manymu, bet kokius įkalčius, dėl kurių jos vyras gali sėsti į kalėjimą. Knyga man pasirodė labai įdomi, įtempto siužeto, kurioje tiesa išaiškėja tik paskutiniuosiuose puslapiuose. Ir nemanykit , kad viskas yra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio...