1960 metais pilietinio karo draskomoje Nigerijoje susikryžiuoja gyvenimai.

Labai patiko veikėjai. Natūralūs, labai žmogiški, tikroviški, turintys savo veikimo braižą ir kalbą. Viskas išlaikyta, išpuoselėta.

Paimti labai...

1960 metais pilietinio karo draskomoje Nigerijoje susikryžiuoja gyvenimai.

Labai patiko veikėjai. Natūralūs, labai žmogiški, tikroviški, turintys savo veikimo braižą ir kalbą. Viskas išlaikyta, išpuoselėta.

Paimti labai skirtingi gyvenimo sluoksniai: nuo politikos elito iki trobelėse gyvenančių kaimo žmonių. Visiems tiems sluoksniams suteikiami vardai, kalba, pasisakymas, vaizdinys, jausmas. Tarkim, įtakingo žmogaus dukra Olana atvažiuoja iš sostinės į kaimą pas neturtingus gimines, kad pabėgtų nuo įsipareigojimų: „Dėl to ji ir atvyko į Kaną: šios skaidrios ramybės.“

„Olana troško patraukti savo suolelį arčiau durų, kur grynesnis oras. Bet nenorėjo, kad tetutė Ifeka ar Arizė, ar net kaimynė suprastų, jog dūmai graužia jai akis ir gerklę, o tarakonų kiaušinių reginys kelia šleikštulį. Norėjo, jog atrodytų, jog yra pripratusi prie viso šito, prie tokio gyvenimo.“

O pats pilietinis karas – atmosfera herojų gilesniam emociniam patyrimui. Kaip pasikeičia žmogus ar jis stiprus, kai belieka tiesiog išlikti? Kaip reikia prisitaikyti? O gal belieka palūžti? Gyvenimas tekėjo sau įprasta, ramia vaga su kasdienine gausa, o staiga metas mesti viską ir bėgti ten, kur saugu. Kažkur glaudiesi, maisto nėra, vandens nėra... badas... Gyvenimas pavirsta išlikimo žaidimu.

Išsimokslinimas prieš prietarus. Odenigbo motina apie jo Olaną:
„Todėl aš ir atvažiavau. Jie sako, kad ji valdo mano sūnų. Nenuostabu, kad mano sūnus dar nevedęs, kai jo draugai jau skaičiuoja, kiek turi vaikų. Ji naudoja raganiškus kerus, kad jį sulaikytų. Girdėjau, kad jos tėvas kilo iš tingių Umunačės elgetų šeimos, bet paskui gavo mokesčių rinkėjo darbą ir ėmė vogti iš sunkiai dirbančių žmonių. Dabar jis įseigė daug firmų ir vaikštinėja po Lagosą, kalbėdamas telefonu su Didžiuoju Vyru. Jos motina ne geresnė. Kokia moteris, būdama sveika ir gyva, atiduos savo vaikus žindyti kitai? Ar tai normalu, gbo, Amala?“

Pats Odenigbas (universiteto profesorius):
„... vienintelė tikra afrikiečių tapatybė yra gentis. Aš esu nigerietis, nes baltasis žmogus sukūrė Nigeriją ir mane šitaip identifikavo. Aš esu juodaodis, nes baltasis žmogus nustatė, kad sąvoka „juodas“ yra priešinga „balta“. Bet prieš pasirodant baltajam žmogui aš buvau ibas.“

Gana realistiškas bei įtraukiantis skaitinys. Skaitant šią istoriją, esi po truputį įtraukiamas į patį įvykių sūkurį. Nejučia imi įtarinėti kone visus.. Tikrai turėjau nemažai spėjimų ir aš, bei narpliojant šį...

Gana realistiškas bei įtraukiantis skaitinys. Skaitant šią istoriją, esi po truputį įtraukiamas į patį įvykių sūkurį. Nejučia imi įtarinėti kone visus.. Tikrai turėjau nemažai spėjimų ir aš, bei narpliojant šį romaną vis mąsčiau kas gi iš tiesų nutiko Zojai.. Kaip bebūtų gaila, tačiau nuspėjau šios suirutės kaltininką. Nepaisant to, man ši knyga tikrai patiko, skaityti nebuvo nuobodu, o ir tikrai pasijuto, jog autorė įdėjo nemažai darbo, jog šis romanas sulauktų skaitytojų dėmesio. Manau, jog ši knyga patiks tiems, kurie ieško lengvesnio "kalibro" trilerio. Su šia istorija nuobodžiauti tikrai neteks.

Ir kur aš buvau, kad tik dabar perskaičiau pirmą Santos Monteflore knygą? Ideali, tobula knyga ir baigiasi atrodo laimingai, tačiau ašaros akyse kabo. Koks vis dėlto būna gyvenimas, neteisingas, ir koks stiprus žmogus, kuris...

Ir kur aš buvau, kad tik dabar perskaičiau pirmą Santos Monteflore knygą? Ideali, tobula knyga ir baigiasi atrodo laimingai, tačiau ašaros akyse kabo. Koks vis dėlto būna gyvenimas, neteisingas, ir koks stiprus žmogus, kuris gali tiek daug pakelti: atsitiesti ir gyventi. Sofijos ir Santčio istorija – mylėti ir paleisi...Sofija ir jos vaikutis- atiduoti kitam, kad būtų jis laimingas....O dar šeimos giminystės linija- tobula. Argentinos istorija, gamta- kerinti...Ir dvasių medis, kuris pildo svajones ir viską žino...