Šitą Silvos dalį greičiau perskaičiau labiau iš reikalo, nei didelio noro. Mano nuomone, taip, kaip baigėsi antroji dalis, galėjo baigtis ir visa istorija, nes trečioji knyga man šiek tiek iškrenta iš konteksto. Jei aptariant...

Šitą Silvos dalį greičiau perskaičiau labiau iš reikalo, nei didelio noro. Mano nuomone, taip, kaip baigėsi antroji dalis, galėjo baigtis ir visa istorija, nes trečioji knyga man šiek tiek iškrenta iš konteksto. Jei aptariant knygą ne kaip sudėtinę istorijos dalį, o kaip atskirą romaną - tada visai nieko, gan įdomi ir įtraukianti. Ši knygą pasirodė silpniausia iš visų trijų. Netrūko istorinių faktų, aprašymų, tačiau pasirodė maža intrigos. Žinoma, sužavėjo Martyno Mikalojaus Radvilos atsiskyrėlio sala žemėje su įstabia muzika, nuosavu septynių moterų haremu ir kadetėmis. Deja, viskas buvo konfiskuota paskelbus jį nullum - nebeegzistuojančiu asmeniu. Intriga, kuri sudomino - Petro Antano Norvaišos ir Balbetės susitikinejimas, ypač ta situacija, kai Balbetė pasirodė bažnyčioje per kūčias su Amelijos Placidos Norvaišienės kailiniais.

Šiaip, jei jau perskaitytos pirmosios dvi Silvos dalys, tai verta skaityt ir trečią, tačiau nesitikint kažko įspūdingo.

Perskaičius antrąją dalį dar gerą savaitę vis prisimidavau tam tikrus epizodus iš knygos, klausiau savęs kodėl buvo taip ir ne kitaip, svarsčiau kas būtų, jeigu būtų.. Tikrai labai stipri knyga. Man ji buvo viena tų,...

Perskaičius antrąją dalį dar gerą savaitę vis prisimidavau tam tikrus epizodus iš knygos, klausiau savęs kodėl buvo taip ir ne kitaip, svarsčiau kas būtų, jeigu būtų.. Tikrai labai stipri knyga. Man ji buvo viena tų, kurios neleidžia naktimis užmigti. Perskaičius knygą užplūdo jausmų lavina - ir gaila, ir skaudu, ir neramu, ir liūdna.. Vis dėlto verčia susimąstyti, koks neteisingas gali būti gyvenimas. Labiausiai iš knygos įsiminė Uršulės ir Kazimiero gyvenimo detalės. Po pirmosios dalies tikėjausi vienokio jų gyvenimo, tačiau autorė sudėliojo juos taip, kaip net nebūtum pagalvojęs, kad gali nutikti.

Knygoje pasakojama apie Kazimiero sūnų, jo žmoną Oną Kotryną, šmėžuoja ir dukra Teofilė. Atskleidžiama daug intriguojančių detalių apie patį Kazimierą, Uršulę, Joną Kirdėjų, grįžta ir buvęs kaimynų berniukas Jonas, dabar jau vadinamas Jonu Kareiviu. Ir visų jų likimai vėl susipina į vieną.

Silva rerum II tikrai netrūksta intrigų, išgyvenimų bei šalies istorijos, lieka nepamirštamas ir maras ir karas, kurie paralyžuoja viską. Drąsiai galiu teigti, kad Silva rerum knygos - geriausios knygos kokias esu skaičiusi.

Anotacija: "Namas su akla stiklo veranda" - pirmasis trilogijos "Tora" romanas. Tai jaudinantis pasakojimas apie vienišą mergaitę, "vokiečio pavainikę" (jos tėvas - vokiečių kareivis, dingęs per karą), augančią mažytėje...

Anotacija: "Namas su akla stiklo veranda" - pirmasis trilogijos "Tora" romanas. Tai jaudinantis pasakojimas apie vienišą mergaitę, "vokiečio pavainikę" (jos tėvas - vokiečių kareivis, dingęs per karą), augančią mažytėje bendruomenėje Norvegijos šiaurėje. Ji gyvena su patėviu ir mažakalbe, uždara mama, per rūpesčius nerandančia laiko meilei. Vieninteliai jos gyvenimo šviesuliai - teta Rakelė ir dėdė Simonas.

Anotacija: "Nebylus kambarys" - antroji "Toros" trilogijos dalis, nukelianti į mažytę šiaurės salą. Joje sutinkame tą pačią mergaitę Torą, tik jau žengiančią pirmuosius žingsnius suaugudiųjų pasaulyje. Pamažu mergaitės širdyje ima skleistis pirmieji meilės jausmai, tačiau skaudus prievartos šešėlis ją nuolat persekioja.

Anotacija: "Beodis dangus" - paskutinioji trilogijos apie Torą dalis, įvertinta Šiaurės šalių literatūrine premija. Čia ir vėl sutinkame Torą - vokiečio pavainikę, mergaitę iš Salos. Skaudūs išgyvenimai palieka jautrioje mergaitės sieloje žaizdas. Ji tampa tarsi "beode". Nuo žmonių Tora slepiasi už savųjų gabumų bei nuklysdama į giliausias fantazijas. Rakelė ir Simonas - dvi gerosios jėgos šalia. Tačiau ji pati pavojingai balansuoja tarp fantazijos ir kasdienybės. Toros trilogija - yra vienas didžiausių pasisekimų šiuolaikinėje norvegų literatūroje.

Tai pirmoji mano pažintis su šia autore. Dažnai Toros trilogija yra lyginama su Dinos trilogija. Nors į lietuvių kalbą Dinos trilogija buvo išversta pirmiau, Toros trilogija parašyta anksčiau. Šių trilogijų aš čia nelyginsiu. Bendrai, Toros trilogija man patiko ir ateityje planuoju perskaityti ir kitų šios autorės knygų.

Trilogijoje pasakojama apie Toros vaikystę, paauglystę, brendimą. Veiksmas vyksta Šiaurės Norvegijos žvejų kaimelyje. Sunkius dalykus išgyventi mergaitei padeda jos pačios susikurtas, įsivaizduojamas, fantastinis pasaulis. Knyga rašoma lakoniška, lyriška ir gan taupiai vaizdinga kalba, į aprašomus įvykius lengva įsijausti. Išgyvenimai išties skaudūs ir dauguma atrodo be išeities. Įsijaučiau į knygą, vis analizavau save aprašomosiose situacijose ir tikrai daug kur man atrodė, kad padėtis yra be išeities.

Pirmojoje knygoje veiksmo nėra daug, aprašomos paauglystės baimės, kančios nėra dar tiek beviltiškos, o pabaigoje atsiranda ir viltis, kad Tora galbūt išsigelbės, grėslumas pradings iš jos ateities pasaulio.

Antrojoje knygoje veiksmas kiek suintensyvėja, darosi vis įdomiau, vis daugiau vilties, tačiau... Antroje knygos pusėje grėslumas sugrįžta. Atsitinka sukrečiantys dalykai, kuriuos išgyventi kone neįmanoma.

Trečiojoje knygoje vėl veiksmo nedaug, daugėja fantazijos. Pabaiga lieka neaiški, kyla daug klausimų.

Knygos labai įtraukia, įdomios, vertingos. Nors trilogija parašyta 1986 metais, nagrinėjamos problemos yra labai aktualios ir šiandien - psichologiniai žmonių išgyvenimai, parodomas žmonių šaltumas, abejingumas, žiaurumas ir kaip sunku problemas spręsti vien tik pačiam žmogui vienam, be aplinkinių palaikymo. Rekomenduoju.

Knygą koncentruotai ir profesionaliai pristato jos vertėja. Manau, kad jos mintimis šįkart ir apsiribosiu. Gal tik pridėsiu bendrą įspūdį - skaičiau ir šypsojausi... Šypsojausi ir galvojau - negi įdomu. Abejojau, bet...

Knygą koncentruotai ir profesionaliai pristato jos vertėja. Manau, kad jos mintimis šįkart ir apsiribosiu. Gal tik pridėsiu bendrą įspūdį - skaičiau ir šypsojausi... Šypsojausi ir galvojau - negi įdomu. Abejojau, bet nepadėjau knygos. O kai perskaičiau, pagalvojau - oho :)

Na, gerai, dar viena smulkmena - pagrindinis veikėjas nuolat kalba su Fransuaza. Net žmona ima jai pavyduliauti... Bet ji ne moteris. Kas ?

Girdėjote tokį? Nosovas. Ne, ne tas, kuris parašė "Nežiniuką". Sergejus Nosovas. Gimė 1957 metais Sankt Peterburge, žinoma, tada šis dar buvo Leningradas. Prozininkas, dramaturgas, eseistas. Nominantas ir laureatas("Russkij Buker", "Nacionalnyj bestseller" ir t. t.). Kritikai Nosovo kūryboje įžvelgia sąsajų su Jorge Luisu Borgesu ir Andrejumi Platonovu, bet šį rudenį lietuvių kalba pasirodysiančio Nosovo romano "Fransuaza, arba Kelias ledyno link" (leidėjas - UAB "Nordina") herojus Admiralovas kažkuo neabejotinai artimas ne kam kitam, o Veničkai Jerofejevui. Tik keliauja jis jau ne maršrutu Maskva-Petuškai, o tiesiu taikymu į Tibetą. Kokiu būdu, t. y. gyvas ar miręs, Venička parkeliauja į sostinę, nežinome, lygiai taip pat neaišku, gyvas ar miręs Admiralovas atsiduria prie Gango ištakų, nes visai kaip yla Veničkai į gerklę jam į kaklą kelionės išvakarėse pataiko kulka, tiesa, ne visai tikra. Knygos redaktorė Janina Grigaitytė taip apibūdino savitą romano stilistiką: "Skaitai, lyg žiūrėtum filmą su subtitrais." Skaidrios, tarpais platonoviškai elipsėmis ar tautologijomis sugurgždančios replikos: "...kėpsodamas kabinete ant stalo Buda ar ne Buda būtinai budins gerus jausmus (jam ir jo klientams)"; "Man tiesiog nešovė į galvą apie tai pagalvoti. Aš ir negalvojau, nes nešovė į galvą galvoti apie tai."

Sankt Peterburgo valstybinio universiteto Rusų literatūros istorijos katedros profesorius Borisas Averinas teigia, kad "pagrindine Nosovo kūrybos tema galima laikyti fatališką ir neįveikiamą šiuolaikinio žmogaus dezorientaciją, bergždžias tapatybės paieškas". Šiaip ar taip, "Fransuaza, arba Kelias ledyno link" turėtų sudominti ir išrankų skaitytoją.

Aukštai Himalajų kalnuose sudūžta lėktuvas. Likę keturi gyvi jo keleiviai Tibeto plynaukštėje leidžiasi ieškoti paslaptingojo Šangrilos vienuolyno - apie jį mirdamas jiems spėjo užsiminti lėktuvo pilotas... Neilgai trukus...

Aukštai Himalajų kalnuose sudūžta lėktuvas. Likę keturi gyvi jo keleiviai Tibeto plynaukštėje leidžiasi ieškoti paslaptingojo Šangrilos vienuolyno - apie jį mirdamas jiems spėjo užsiminti lėktuvo pilotas... Neilgai trukus jie įžengia į paslapties gaubiamą Mėlynojo Mėnulio slėnį, neregėto grožio žemę - joje žmonės, sukaupę tūkstantmečių išmintį, taikoje ir ramybėje gyvena ilgai nesendami...

Šitaip anotuojama knyga. Dar pridedama, kad literatūros legenda. Galbūt legenda vien tuo, kad kiekvienas ieško savosios Šangrilos. Tos vietos, kur amžina palaima, visiškas norų ir svajonių išsipildymas.

Žinoma, knygoje įspūdingai pavaizduojama idiliškoji visuomenė - nuo kraštovaizdžio iki žmonių bendravimo sistemos. Gražu... Bet, ko gero, šiuo metu linksmiausia tai, kad atvykėliai ne iškart susižavi nauja vieta. Ir ne tik tai... Jauniausias energingai nori pabėgti. Tad ar žmogus bėga nuo galimo nuostabaus gyvenimo? O gal kaip tik jam tai ne nuostabus gyvenimas, o kančia? Gal išties neįmanoma sukurti vienintelės ir visiems patinkančios ir tinkančios Šandrilos?

Jei jau kyla klausimai gilesnėms ir nesibaigiančioms diskusijoms, vadinasi, tikrai knygoje yra nuoroda į kitokį gyvenimą.

Ota Pavel (Ota Pavelas; tikroji pavardė Ota Popper, 1930-1973) - lietuvių skaitytojui dar nepažįstamas čekų rašytojas, kurio likimą ir kūrybą būtų galima lyginti su vienu garsiausių jo kraštiečių - Jaroslavo Hašeko. Tai...

Ota Pavel (Ota Pavelas; tikroji pavardė Ota Popper, 1930-1973) - lietuvių skaitytojui dar nepažįstamas čekų rašytojas, kurio likimą ir kūrybą būtų galima lyginti su vienu garsiausių jo kraštiečių - Jaroslavo Hašeko. Tai nepaprastai talentingas pasakotojas ir rašytojas, šiuolaikinės čekų sporto žurnalistikos pradininkas. Gimęs Čekijos žydų (jo tėvas ir du broliai Antrojo pasaulinio karo metais buvo išvežti į koncentracijos stovyklą ir sugebėjo ten išgyventi) šeimoje, jis tapo vienu mėgstamiausių ir žymiausių čekų sporto žurnalistų. 1964 m. per Insbruko olimpines žaidynes jis susirgo ūmia maniakine depresija, todėl jam teko nutraukti žurnalisto karjerą, tačiau liga nesutrukdė reikštis jo literatūriniam talentui.

Taip trumpsi pristatomas autorius.

O knyga tikrai verta skaitymo. Pradžioje, tiesa pasakius, nebuvau sužavėta. Sužavėta pavadinimo, anotacijos. Mat visada palyginimai su kitomis knygomis šiek tiek erzina. Šįkart čekų rašytojo personažus bandyta lyginti su kareivėlius Šveiku... Galbūt... Gal panašumo ir yra. Visgi O. Pavelo personažai buvo saviti, savo asmeninėmis savybėmis perteikiantys tiek žmogaus individualumą, tiek savos epochos dvasią. Dažnai tragikomiškos situacijos parodo ir karo absurdą, žydų gyvenimą jame bei visiškai su istorinėmis aplinkybėmis nesusijusias svajones, pomėgius, nusivylimus.

Tai vienos šeimos istorija. Žydų kilmės tėvo, apsigimusio prekeivio. Jo žmonos, turinčios svajonę nuvykti į Italiją, bet stoiškai laikančią kelis savo šeimos kampus. Bei tris jų vaikus, iš kurių vienas ir yra knygos pasakotojas.

Kaip pagauti stirniną, kai šeima badauja? Apskritai, kas yra medžioklė? Kodėl taip svarbu turėti savo tvenkinį? Kodėl taip svarbu valgyti ungurius? O gal svarbiau juos gaudyti? Kas yra šeima ir ar visi šeimos nariai turi būti mylimi? Galų gale, kodėl ne taip lengva valdyti savo gyvenimą?

Gal ir keistoki klausimai, gal painūs, gal per daug filosofiniai, bet knyga lengvai įtraukia savo ironišku, žaismingu, nuobodžiauti neleidžiančiu stiliumi.

Knygoje susipina kelių kartų istorijos. Pagrindiniai veikėjai Vilius Karalius ir jo žmona Grėtė. Vilius - mergišius, garbėtroška, galintis bet ką padaryti dėl pinigų. Grėtė - žvejo duktė, norėjusi tik pabėgti iš...

Knygoje susipina kelių kartų istorijos. Pagrindiniai veikėjai Vilius Karalius ir jo žmona Grėtė. Vilius - mergišius, garbėtroška, galintis bet ką padaryti dėl pinigų. Grėtė - žvejo duktė, norėjusi tik pabėgti iš tėvų namų. Įvykių sūkūryje pasimaišo karas, į kurį turi vykti visi šeimos vyrai. Grėtė lieka su skolomis, rūpesčiais dėl ūkio ir vaiku ant rankų.

Aišku buvo ir labai įdomių įvykių: aprašytos vestuvės, prisiminiau senus papročius, išgirdau ir naujų.

Knygoje Mineko Iwasaki (tikrasis vardas Masako Tanaka) pasakoja savo kaip geišos istoriją: kodėl ji ja tapo, ką patyrė, kas ją paskatino ši darbą mesti, nes kaip pati teigia: "Daug kas sako, kad buavu geriausia savo kartos...

Knygoje Mineko Iwasaki (tikrasis vardas Masako Tanaka) pasakoja savo kaip geišos istoriją: kodėl ji ja tapo, ką patyrė, kas ją paskatino ši darbą mesti, nes kaip pati teigia: "Daug kas sako, kad buavu geriausia savo kartos geiša", todėl tai susilaukė nemažo atgarsio visuomenėje.

Nors knygos dėmesys yra sutelktas ties geišomis ir jų kasdienybe, tačiau rekomenduočiau knygą perskaityti ir tiems, kurie domisi Japonijos kultūra, visuomene, istorija, nes autorė pakankamai žaviai įterpia įvairias istorines detales, įdomybes(manau, nedaug kas žino, jog kartais kimono kainuodavo tiek, kad galėdavau įsigyti ar pasistatyti namą) Taip par knygoje detaliai aprašomi geišų tradicinis rūbas - kimono, pasakojama, kas ir kada naudojami, kokiomis progomis.

Tačiau, nors knyga pakankamai įdomi, bet skaitsi lėtokai, niekaip nesugebėdavau perskaityti daugiau kaip 40-50 puslapių per dieną. Nežinau kodėl, gal dėl gausiaus kiekio japoniškų terminų, kurie kartais pasimiršta, jei vartojami knygoje rečiau, gal dėl pasakojiimo stiliaus, kuris, mano subjektyvia nuomone, ne visada buvo nuoseklus, nes blaškė neaiškiai įterpti prisiminimai, kurie knygai gal ir suteikė kažkiek vaizdingumo, bet ne prasmingumo (tačiau neturiu patirties skaitydama tokio tipo knygas, todėl nesu užtikrinta taip teigdama).

Prieš pradedant skaityti biografiją arba autobiografiją visada kyla grėsmė panirti į nuobodžių faktų pinkles. Tai, jog knyga yra dinamiška ir įtraukianti gali būti labai lengvai paaiškinta, jog pats Bransonas vaikystėje...

Prieš pradedant skaityti biografiją arba autobiografiją visada kyla grėsmė panirti į nuobodžių faktų pinkles. Tai, jog knyga yra dinamiška ir įtraukianti gali būti labai lengvai paaiškinta, jog pats Bransonas vaikystėje norėjo būti rašytojas. Autobiografijoje puikiai atskleidžiama verslininko asmenybė: jo nepaprastas ryžtas rizikuoti ir ieškoti naujovių versle, nenumaldomas nuotykių troškimas, noras pagelbėti kitiems ir kovoti už teisybe. Perskaitęs knygą supranti, kad milijonieriumi negimsti, o verslo plėtojimas yra gyvenimo būdas kupinas rizikos, nestabilumo ir konkurencijos.

Labiausiai įtraukiantys knygos elementai:
+ Bransono vaikystės ir jo šeimos gyvenimo aprašymas;
+ Pakvaišusios Bransono kelionės oro balionu per didžiausius vandenynus bei aplink pasaulį, kur kiekviena kelionė galėjo būti paskutinė;
+ Virgin Atlantic Airways ir British Airwais negailestingos konkurencinės kovos istorija.

Istorija parodo, kad šis žmogus - tai ne oratorius, motyvuojantis minias tapti lyderiais. Tai asmenybė, kuri buvo lydėta nepaprastos sėkmės, galinti motyvuoti savo bebaimių sprendimų pavyzdžiais.

Johnas Updike - Amerikoje labai garsus rašytojas, bet aš pats į rankas pirmą kartą paėmiau būtent šį kūrinį. Priešpaskutinį rašytojo biografijoje.

Suintrigavo vien tik pats pavadinimas - "Teroristas". Kai pasaulyje...

Johnas Updike - Amerikoje labai garsus rašytojas, bet aš pats į rankas pirmą kartą paėmiau būtent šį kūrinį. Priešpaskutinį rašytojo biografijoje.

Suintrigavo vien tik pats pavadinimas - "Teroristas". Kai pasaulyje nutinka tiek daug su terorizmu susijusių nelaimių yra labai įdomu įsijausti į kitos pusės - nusikaltėlių kailį.

Ką jie galvoja, darydami tokius nusikaltimus? Kas paskatina tai daryti? Negaliu pasakyti, kad ši knyga atsako į visus iškilusius klausimus, tačiau suteikia progą daug ką apmastyti.

Kūrinys nėra kaip veiskmo filmas, tiesą sakant veiksmo čia labai mažai. Tačiau labai daug protingo teksto - tokio, kurį būtų sunku suvirškinti tuščia galva, knygai tenka panaudoti ir smegenis. Įdomūs dialogai ir pagrindinio veikėjo - Ahmado mąstysena perteikta tikrai įdomiai.