Knyga tiesiog įdomi! Ją skaityti malonu, įdomu, ji paliečia. Labai patiko temų įvairiapusiškumu: nuo meilės iki politikos: meilė, seksas, meilė versus seksas ir viceversa, politika, metafizika, filosofija, būties apmąstymai....

Knyga tiesiog įdomi! Ją skaityti malonu, įdomu, ji paliečia. Labai patiko temų įvairiapusiškumu: nuo meilės iki politikos: meilė, seksas, meilė versus seksas ir viceversa, politika, metafizika, filosofija, būties apmąstymai. Pasakojimas tarsi suaustas iš skirtingų siūlų, kur persipina pagrindinių veikėjų - Tomo, Terezos, Sabinos, Franco likimai, nuo kasdienių santykių iki prasmės paieškų. Labai patiko tai, kad autorius įpina daug kultūrinio konteksto detalių: filosofų, dailininkų, muzikantų, nuo Bethoveno iki Stalino sūnaus. Dekarto ar Nyčės mintys organiškai įsilieja į tekstą. Aišku ir temos visada aktualios: kiek galima atskirti meilę nuo sekso, ką reiškia išdavystė vyrui ir moteriai, paraleliai gvildenama totalitarizmo tematika: prisitaikėliškumas ir principų išdavimas ir jų laikymasis. Daugelis temų man pasirodė iš tiesų artimos ir atitinkančios šio laikmečio dvasią: masinis pamišimas dėl orgazmo - užtenka pavartyti tiek moterims tiek vyrams skirtus žurnalus - tai top 1 tema :) , nesibaigiantys liustracijos procesai, išdidžiai kartojamos frazės "ir tada dirbome Lietuvai!" - juk tai šių dienų aktualijos. Visas šias temas radau ir knygoje, nors veiksmas vyksta sovietų okupuotoje Čekoslovakijoje, o istorija rutuliojasi apie Tomo, Terezos ir Sabinos santykius. Knyga, kurioje tikrai nemažai peno pamąstymams, kuri tikrai įdomi ir, manau, apskritai artima žmogiškajai prigimčiai. Summa summarum - verta skaityti. Next step - filmas, kuris girdėjau irgi labai gerai vertinamas.

''Ateinu su šaukštu" - nauja Nacionalinės premijos laureato Juozo Erlicko knyga, kurioje iš laiko jau išbandytų ir dar laukiančių to išbandymo tekstų pinamas Lietuvos istorijos metraštis".
Tai mano antroji perskaityta Juozo...

''Ateinu su šaukštu" - nauja Nacionalinės premijos laureato Juozo Erlicko knyga, kurioje iš laiko jau išbandytų ir dar laukiančių to išbandymo tekstų pinamas Lietuvos istorijos metraštis".
Tai mano antroji perskaityta Juozo Erlicko knyga. Knygos pradžia įdomi, beveik per vidurį pabodo pasikartojimai, o kitą trečdalį jau norėjau greičiau perskaityti ir imti kitą knygą. Ilgokai skaičiau. Knyga stora, daugiau nei 800 puslapių, bet įveikiau.
Kažkiek buvo pasikartojimų (veikėjų, istorijos situacijų). Visumoj man patiko tie eilėraščiai, ta Erlicko satyra, politinės pasakos, pajuokimas, pašiepimas. Ne kartą išspaudė šypsnį. Manau kad kiekvienam lietuviui vertėtų perskaityti bent vieną J.Erlicko knygą.

Perskaičiusi šią knygą beveik galutinai įsitikinau, kad George'o Orwell'o profesija - ne rašytojas, o stebėtojas-bandytojas. Tai jis tyrinėja skurdžių ir juodadarbių gyvenimą ("Dienos Paryžiuje ir Londone"), tai visa...

Perskaičiusi šią knygą beveik galutinai įsitikinau, kad George'o Orwell'o profesija - ne rašytojas, o stebėtojas-bandytojas. Tai jis tyrinėja skurdžių ir juodadarbių gyvenimą ("Dienos Paryžiuje ir Londone"), tai visa galva pasineria į 1936 metų Ispanijos pilietinį karą - "Katalonijai pagerbti".








Galintys pastovėti mūsiškiai, perėję į kitą vagono pusę, sveikino italus. Kažkuris mojavo pro langą ramentu, sutvarstytos rankos kėlė į viršų sugniaužtus kumščius. Tai buvo tarsi karo alegorija: traukinys su naujais kariais išdidžiai išdunda į frontą, traukinys su sužalotais vyrais palengva stoja, o pabūklų vaizdas kaip visada priverčia smarkiau plakti širdį, žadina tą bjaurų jausmą, kurio paskui būna taip sunku atsikratyti, - kad karas vis dėlto yra didingas dalykas.

George Orwell'as, kaip tikras britas, pagiria britiškąją karinę sistemą, sukritikuoja ispaniškąją - juk visiems žinomas ispanų nerūpestingumas ir tingumas. Viskas jiems mañana, net ir karyboje. Chaosas, nepritekliai, badas, parazitais aptekęs gyvenimas apkasuose, ginklų ir kitos ekipuotės trūkumas - G. Orwell'as aprašo, kas iš tiesų yra karas.



Ir dar sužeidimas - šūvis į kaklą, dėl kurio rašytojas net buvo praradęs balsą. Su patologišku smulkmeniškumu rašytojas aprašo savo pojūčius. Dėl to ši knyga tokia gyva ir šiurpiai tikroviška. Tarsi pasakojama būtų ne iš knygos puslapių, o gyvai į ausį.



Nebūtina domėtis istorija ar politika, norint skaityti šią knygą. Tuometinės Ispanijos politinės sistemos peripetijos smulkiau išdėstytos dviejuose prieduose - kad galėtų paskaityti norintys giliau pasidomėti. Kas nenori kvaršinti sau galvos, pats G. Orwell'as siūlo jų neskaityti.



Nes ir be politikos knyga įdomi, gyva, tiršta įvykių ir G. Orwell'o potyrių bei asmeninės nuomonės. Po šitos knygos (ir kelių kitų jo knygų) man visiškai aišku, kad tai - vienas ryškiausių XX a. rašytojų.





Leidimo metai: 2010

Puslapių: 221

Originalo metai: 1938

Originalo pavadinimas: "Homage to Catalonia"

~~Princesė Pari - XVI amžiuje Irane gyvenusi šacho dukra, kuri, mirus tėvui, ėmėsi atsakingos ir kartu pavojingos jaunos merginos pečiams naštos - dėjo visas pastangas kaip atkurti tvarką tėvo vadovautoje valstybėje....

~~Princesė Pari - XVI amžiuje Irane gyvenusi šacho dukra, kuri, mirus tėvui, ėmėsi atsakingos ir kartu pavojingos jaunos merginos pečiams naštos - dėjo visas pastangas kaip atkurti tvarką tėvo vadovautoje valstybėje. Istorija pasakojama princesės Pari eunucho Džavaheros lūpomis, kuris buvo ne tik jos patarėjas, patikėtinis, bet ir atsidavęs draugas. Savo atsidavimą šiai įtakingai princesei įprasminantis noru papasakoti tikrą tiesą apie jos trumpą gyvenimą. Džavaheras princesę parodo ne tik užsispyrusią ar išdidžią, bet kartu ir stiprią, narsią, išsilavinusią ir gerai išmanančią vidinį dvaro gyvenimą bei politinę situaciją.

Pasaulis per filosofo akinius

Keturiolikmetė Sofija Amudsen iki TOS dienos gyveno įprastą gyvenimą: lankė mokyklą, grįžusi pašerdavo savo naminį zoologijos sodą (katę, vėžlį ir dvi papūgėles), sulaukdavo kol iš darbo...

Pasaulis per filosofo akinius

Keturiolikmetė Sofija Amudsen iki TOS dienos gyveno įprastą gyvenimą: lankė mokyklą, grįžusi pašerdavo savo naminį zoologijos sodą (katę, vėžlį ir dvi papūgėles), sulaukdavo kol iš darbo grįš mama... Rytais vis patikrindavo pašto dėžutę, kur kartais rasdavo atviruką nuo tėčio - kapitono, su dideliu tanklaiviu plaukiojančiu kažkur tolimose jūrose. Tačiau vieną dieną Sofija rado jai adresuotą keistą voką, o jo viduje - lapelį su iš pirmo žvilgsnio paprastais (gal net kiek absurdiškais), o iš tiesų - labai suktais klausimais apie pasaulį, gyvenimą, būtį, ir egzistencijos prasmę. Taip prasidėjo kiek neįprastas filosofijos kursas. Taip Sofijos pasaulyje atsirado keistasis filosofas Albertas Knoksas, leidęs jai palypėti triušio, kurį didysis visatos fokusininkas traukia iš juodos skrybėlės, kailiuko plaukelių galiukų link.

Filosofijos istorijoje - trumpoje, bet įvairioje, pradedant Antikos, baigiant šių dienų mąstytojais, vietą randa ir Lego kaladėlės, ir sausainių formelės. Nuo, atrodo, amžinųjų klausimų, kurie nedavė ramybės žmonijai visais laikais, iki pat ekofilosofijos. Kartais filosofijos paskaitos supanašėja su religija, kartais - su istorija, netgi astronomija ar fizika, galų gale - politologija ar psichoanalize. Sofija, kaip uoli mokinė, stropiai studijuoja Alberto siunčiamą medžiagą, kurią dideliuose, geltonuose vokuose pristato Hermis - Alberto šuo.

Tiesa, su pirmu paslaptinguoju voku, į Sofijos pasaulį įsilaužia ne tik Albertas, bet ir keistasis majoras. Iš pradžių apsiribojęs atvirukais su gimtadienio sveikinimais kažkokiai Hildei, apie kurią Sofija neturi žalio supratimo, vėliau šis kariškis vis labiau įžūlėja. Atrodo, jam nieko nėra neįmanomo ir kuo toliau, tuo labiau jis mėgaujasi akibrokštais, kurie akivaizdžiai iš vėžių išmuša Sofiją ir Albertą.

Maždaug nuo pusės knygos įvyksta lūžis - knyga tampa ne tik paprastu pasakojimu apie filosofijos istoriją, bet pasakojimu pasakojime. Sofija ir Albertas ima abejoti savo būties realumu, keldami hipotezę, kad galbūt tėra ne daugiau nei nerviniai impulsai majoro smegenyse - t.y. tik knygos, kurią kažkas išgalvojo, personažai (tokia mintis kažkada, beje, buvo kilusi ir didžiajam sekliui Kaliui Bliumkvistui, svarsčiusiam, ar tik jis su Andersu nėra tik pora paikų berniūkščių iš kažkieno išgalvotos knygos). Guodžianti mintis yra tik tai, kad kartais galima nukreipti visažinio majoro dėmesį, kad jis trumpam pamirštų savo kūrinius ir duotų jiems laisvas rankas veikti. O gal ir majoras tėra kažkieno smegenų impulsas, tik personažas kažkieno skaitomoje knygoje? O gal?..

Kuo toliau, tuo labiau Josteinas Gaarderis vedžioja savo skaitytojus už nosies. Pasakojimas tampa kažkuo daugiau nei dėže su dvigubu dugnu - tai lyg viena į kitą sudėtų rusiškų "matrioškų" gliaudymas- atrodo, radus mažiausią, tikriausią, iš šios išlenda dar viena realybė. Būtent tokia pasakojimo forma daro šią knygą genialią. Jau vien nenuobodžiai papasakoti filosofijos istoriją, supažindinant skaitytojus su pagrindėmis mąstytojų idėjomis taip, kad romanas nevirstų enciklopedija ar vadovėliu, reikia turėti neeilinių sugebėjimų. Tačiau "dvigubo (ar, tiksliau, begalinio) dugno" technika praktiškai įgyvendina filosofijos teoriją ir skatina jei ir ne pasinerti stačia galva į transcendencijos ir egzistencijos klausimus, bet bent jau gerai susimąstyti apie tai, kas tikra ir kiek galime būti tuo įsitikinę. O gal mes patys - tik personažai kažkieno rašomoje knygoje?..

Taip pat žavi autoriaus atidumas detalėms - nėra nieko atsitiktinio. Hermio vardo kilmę ir reikšmę paaiškina pats Albertas. Sofija - neatsitiktinis vardas mergaitei, besidominčiai filosofija, sukuria gražų kalambūrą pavadinime. O Albertas? Albertas Knoksas... "Keistas vardas", gūžteli Sofija.

Stebina gal tik tai, kad daug kas, ką šiaip jau sužinome vos ne pradinėje mokykloje, Sofijai yra naujiena. Ir ne tik Sofijai - jos naujai atrastais išminties perlais stebisi tiek mama, tiek mokytojai. "Iš jo išmokau daugiau nei per aštuonerius metus mokykloje", sako Sofija. "Pavyzdžiui, ar esi girdėjusi apie Džordaną Bruną, kuris 1600 metais buvo sudegintas ant laužo? Arba apie Niutono visuotinės traukos dėsnį?", klausia ji mamos, o ši prisipažįsta: "Ne, aš daug ko nežinau...". Na galbūt Norvegijos švietimo sistema 1990 m. ir nebuvo labai aukšto lygio. Arba čia vėlgi J. Gaarderis (o gal majoras?) įžūliai ironizuoja visuomenės, paprastų žmogelių, besirausiančių gilyn į triušio kailiuką, atžvilgiu?

J. Gaarderis Lietuvos skaitytojams pažįstamas ir kaip knygos "Mergaitė su apelsinais" autorius, tačiau būtent "Sofijos pasaulis" lieka viena populiariausių jo knygų ne tik mūsų šalyje bet ir visame pasaulyje. Knygos anotacijoje rašoma, kad su ja jau užaugo nauja mąstančio jaunimo karta. Ar iš jų atsiras nors keli, kuris sujauks žmonijos sąmonę? Kas žino. Tačiau net jei ir ne, prisiminti klausimus, kurie per amžius didiesiems pasaulio išminčiams nedavė ramybės tikrai bus ne tik naudinga, bet ir labai įdomu.

Atrodo taip senai perskaityta knyga, kurią vėliau nusprendžiau nusipirkti į savo knygų kolekciją, dar ilgai išliks kaip viena iš geresnių knygų su išliekamąja verte mano galvoje. Nors ji parašyta tais laikais, kurių aš...

Atrodo taip senai perskaityta knyga, kurią vėliau nusprendžiau nusipirkti į savo knygų kolekciją, dar ilgai išliks kaip viena iš geresnių knygų su išliekamąja verte mano galvoje. Nors ji parašyta tais laikais, kurių aš nei prisiminti, nei išsivaizduoti negaliu, bet priskiriama ji gali būti bet kuriam laikmačiui.

Skaitai ją stebėdamasis, kaip paprastas žmogus bando išlaikyti savyje šventumo dalelę, o jį iš visų pusių spaudžia tas "nedraugiškas" pasaulis. Nors atrodo, kad pagrindinis knygos veikėjas Itenas Alenas Houlis yra laimingas žmogus, turi šeimą, namus, darbą..., tačiau jo nemigo naktimis pastebi, kad šis žmogus kankinamas vidinių prieštaravimų. Kodėl neverta daryti taip, kaip visi daro jau seniai? Kodėl nepadarius aplinkinių žmonių laimingesnių, jeigu jie to nori, kad ir kokia to kaina būtų?...

Vis dėlto, man tai knyga apie žmones varžančius pinigus ir tarnavimą jiems. Apie mažą žmogų, dideliame, niekingame pasaulyje, mėginančiam jam priešintis. Ir kas iš to išeina, kai tavo vidinis aš nori išlikti moralus labiau, nei padaryti kitus laimingus, siekiant to ne visai sąžininga forma.

Pabaiga ypatinga, perskaičiau ją net kelis kartus, nes norėjau labiau įsijausti į Iteno vidinį pasaulį. Ir vis klausiau savęs, kiek žmonių pasaulyje, Lietuvoje ar mano aplinkoje yra susidūrę su tokiais vidiniais prieštaravimais ta tema. Manau, kiekvienas giliau apžvelgęs savo sąmonę ras tokią akimirką, kurios metu svarstė visus "už" ir "prieš".

Knygų džiaugsmą iš naujo atradau ne taip jau ir seniai, o "Pribuvėjos išpažintis" tik dar labiau paskatino skaityti.

Labai suintrigavo istorija. Viskas prasidėjo lyg ir įprastai - istorija apie tris drauges, iš karto buvo...

Knygų džiaugsmą iš naujo atradau ne taip jau ir seniai, o "Pribuvėjos išpažintis" tik dar labiau paskatino skaityti.

Labai suintrigavo istorija. Viskas prasidėjo lyg ir įprastai - istorija apie tris drauges, iš karto buvo galima įtarti meilės trikampį ir t.t. Tačiau viskas susiklostė daug painiau.

Visą istoriją iš esmės pakeitė moters, dirbusios pribuvėja, mirtis. Po jos vienas po kito lenda neįtikėtini faktai ir lyg mozaika dėliojasi intriguojanti istorija, su puikia atomazga.

Maždaug nuo knygos vidurio nuolat kausto įtampa ir smalsumas - kas dabar bus? Todėl knygą labai sunku padėti į šalį. O tai juk gerų knygų bruožas?

Nenoriu atskleisti siužeto, tiesiog visiems rekomenduoju paskaityti.

Maištaujanti paauglė, septyniolikmetė Megė - pagrindinė šios knygos veikėja. Pagrindinis jos tikslas - išvykti. Kuo toliau nuo namų, mokyklos, gimtojo miesto, tėvų, tačiau sunkų laikotarpį, iki savo svajonės išsipildymo,...

Maištaujanti paauglė, septyniolikmetė Megė - pagrindinė šios knygos veikėja. Pagrindinis jos tikslas - išvykti. Kuo toliau nuo namų, mokyklos, gimtojo miesto, tėvų, tačiau sunkų laikotarpį, iki savo svajonės išsipildymo, mergina užpildo šėliodama tarsi išpaikinta mergiotė. Puiki vieta atitrūkti - tiltas, ant kurio prieš keletą metų žuvo mergina ir vaikinas. Grupelė paauglių net nenutuokdama kas jų laukia, apsvaigę nuo alkoholio ir narkotikų, leidžiasi traukinio bėgiais, kurie galėjo tapti jų žūties vieta. Tačiau viskas klostosi puikiai iki to momento, kai uolus ir pareigingas policininkas Džonas sučiumpa jaunuolius prieš pat traukiniui imant dundėti bėgiais. Nuo to laiko Mėgės gyvenimas pasikeičia. Džonas taip apsėstas tilto, jog žutbūt stengiasi įtikinti maištaujančią Megę kokiose situacijose, kai gyvenimas kabo ant plauko, ji atsiduria.

Kaip ir bet kurioje knygoje, šalia vystomas romanas ir norom nenorom, pagrindiniai šios knygos veikėjai, Džonas ir Megė, suartėja. Knygos autorė puikiai perteikia paauglišką maištą, merginos jausmus: meilę, nepasitikėjimą, ir tuo pačiu norą būti kažkuo daugiau. Įžūliai, jaunatviškai pasakojami merginos ir jauno policininko išgyvenimai kartu. Į visą istoriją labai sumaniai įpinta pagrindinė šio kūrinio mintis ir paslaptis, dėl ko būtent Džoną taip jaudina tiltas. Dėl to, jog ant traukinio bėgių žuvo ir dalelė jo paties...

Man šis kūrinys paliko nemažą įspūdį. Galbūt taip nutiko todėl, jog būtent tokio žanro knygas ir dievinu, o galbūt "Deginant tiltus" turėjo kažką tokio, ko neturi kiti kūriniai.

Knyga tikrai verta dėmesio ir skirta tiems, kurie mėgsta romantiką bei netikėtus siužeto posūkius. Jaunatviška ir žavi, kupina lengvumo...

Teko ilgokai palaukti bibliotekos eilėje, kol pagaliau gavau šią knygą. Ir gavau pačiu nepalankiausiu metu - prasidedant sesijai. Tad turėjau rinktis ar susikoncentruoti į gerus studijų rezultatus, ar leisti sau pailsėti su...

Teko ilgokai palaukti bibliotekos eilėje, kol pagaliau gavau šią knygą. Ir gavau pačiu nepalankiausiu metu - prasidedant sesijai. Tad turėjau rinktis ar susikoncentruoti į gerus studijų rezultatus, ar leisti sau pailsėti su knyga rankose. Kadangi rašau šį atsiliepimą, mano apsisprendimas aiškus.

Pirmiausia turiu pastebėti ir pagirti knygos autorę dėl apsiskaitymo, nuostabiai pavaizduoto XVII amžiaus ir suteiktą galimybę skaitytojui išmokti kažką naujo (na, kad ir tam tikrų daiktų pavadinimus, kurių šiandieninėje kalboje nebeišgirsime). Kitas pliusas romanui tenka už sudėtingų, nelaimingų ir kovojančių veikėjų sukūrimą ir svarbių problemų paminėjimą (tokių kaip vienišumas, savo vietos neradimą, savasties slėpimą ir pan.). Vis gi, istorija truputi priminė muilo operą: visi nelaimingi, visi su savo problemomis, visi siekia meilės ir visi jiems kiša kojas. Daug ašarų, nevilties, skausmo ir susitaikymo su esama padėtimi. O dar visokios intrigos ir nesutarimai, paslaptys ir šmeižtas. Ir, galiausiai, laiminga pabaiga (juk dvynių tėvai pagaliau tikrai įsimylėjo ir buvo laimingi, Uršulė ištekėjo, o Kazimieras iškeliavo ten, kur bus laimingas).

Galutinis verdiktas. Ar buvo verta iškeisti galimus aukštesnius egzaminų rezultatus į knygą? Tikrai taip. Tačiau nors puslapiai tirpte tirpo, nesu tikra ar artimiausiu metu skubėsiu į biblioteką ieškoti antros dalies.

Veikėjai: bevardis pasakotojas ir jo žmona Astrida, kiti visi antraeiliai. Po aštuoniolikos vedybinio gyvenimo metų, užaugus vaikams, staiga vieną rytą Astrida išvažiuoja, nepasakiusi kur ir kodėl. Psichologiniame sąmonės...

Veikėjai: bevardis pasakotojas ir jo žmona Astrida, kiti visi antraeiliai. Po aštuoniolikos vedybinio gyvenimo metų, užaugus vaikams, staiga vieną rytą Astrida išvažiuoja, nepasakiusi kur ir kodėl. Psichologiniame sąmonės srauto metodu parašytame romane ieškoma respektabilios menininkų šeimos susvetimėjimo priežasčių, subtiliai analizuojami niuansai pokyčių nuo romantiško įsimylėjimo iki jausmų suledėjimo. Įspūdinga, verta perskaityti knyga. O tarpusavio tyla išreikšta net vizualiai - visame romane nėra nė vieno tiesioginės kalbos sakinio, žymimo įprastiniais brūkšniais.