Kuo mažiau dogmų, tuo mažiau ginčų;

Kuo mažiau ginčų, tuo mažiau nelaimių:

Jei tai netiesa, tuomet aš klystu.

Religija turėtų padaryti mus laimingus

Ir šiame pasaulyje, ir dargi kitame.

Ko mums reikia, kad būtume...

Kuo mažiau dogmų, tuo mažiau ginčų;

Kuo mažiau ginčų, tuo mažiau nelaimių:

Jei tai netiesa, tuomet aš klystu.

Religija turėtų padaryti mus laimingus

Ir šiame pasaulyje, ir dargi kitame.

Ko mums reikia, kad būtume laimingi kitame

pasaulyje?

Būti teisingiems.



Kad būtume laimingi šiame pasaulyje,

Tiek, kiek leidžia mūsų skurdi prigimtis,

Ko gi mums reikia?

Būti atlaidiems.

Volteras Traktatas apie toleranciją, XXI skyrius



Trečioji serijos BIBLIJOS MOTERYS knyga. Pagrindinė veikėja Lila 397m. per. Kr. Gyvena Sūzuose, Persų imperijos sostinėje. Tuo metu ten žydai gyveno egzilyje. Lila trokšta laimingo gyvenimo: ji nori ištekėti už savo mylimojo didžio persų kario Antinojaus. Tačiau ne mažiau mylimas brolis Ezra tam priešinasi. Jis turi misiją - keliauti į Pažadėtąją žemę ir vesti Sūzuose gyvenančius žydus. Lila priversta rinktis.

Meilė Antonijui ir meilė broliui. Ekscentriška persų karalienė ir fanatiškai savo tiesas ginantis Ezra - didžiausios kliūtys kelyje į laimę, apibendrinančios visos žmonijos tuštybę, jėgą, valdžią...

Ir... Šviesaus proto moteris Lila. Ji stovi aukščiau nesantaikos, fanatizmo... Pasirinkimai ir sprendimai moteriai nėra lengvi. Lilos gyvenime daug aukos ir pasiryžimo. Visgi ji niekada neišduoda savo artimų žmonių ir savęs. Galų gale, Biblijoje išskaito žmogiškąsias tiesas, neversdama jų dogmomis.

Autorius M. Halter pristatydamas seriją sakė, kad, jei į Bibliją būtų pažiūrėta moters akimis, gal būtume išvengę daug nesusipratimų. Aš pridėčiau, jei būtų pažvelgta IŠMINTINGŲ kaip Lila moterų akimis. Tada gal labiau būtume išmokę teisingų poelgių ir gebėjimo tiesiog atleisti...

SPALVINGA TAMSA



Romaną pasirinkau labiau dėl intriguojančios temos nei dėl mano paties jau išsemto, pabodusio autoriaus. Ir tai, matyt, komplimentas S. Parulskiui, sugebėjusiam sudominti prie jo gvildenamų temų pripratusius...

SPALVINGA TAMSA



Romaną pasirinkau labiau dėl intriguojančios temos nei dėl mano paties jau išsemto, pabodusio autoriaus. Ir tai, matyt, komplimentas S. Parulskiui, sugebėjusiam sudominti prie jo gvildenamų temų pripratusius ir jomis persisotinusius. Be abejo, prisidėjo ir leidykla bei visas tas širšalas dėl lietuvių kolaboravimo su naciais atskleidimo šia viena knygele. Dabar galiu pasakyti, kad toks piaras realų knygos svorį šiek tiek iškreipė, nes kūrinyje vaizduojama grupelė lietuvių, apie kurią smalsesnis skaitytojas veikiausiai bus girdėjęs iš istorinių šaltinių. O lietuvių indėlio į Holokaustą nepripažįstantiems tokie literatūriniai demaskavimai tikrai neturės reikšmės. Tema tempia romaną, o ne romanas temą.



Pasirinkdamas rašyti apie tokią spalvingą tamsaus laikmečio situaciją, S. Parulskis galbūt nujautė pritrauksiantis ir spalvingesnę auditoriją. Taip būtų galima paaiškinti tam tikrus detalių pakartojimus knygos eigoje tarsi nepasitikint skaitytojo atmintimi ar paties duotomis užuominomis. Toks perašinėjimas šiek priminė V.M. Putino romaną "Altorių šešėly", kurį skaitydamas jautiesi lyg rašytojas tave laikytų idiotu. Galėtume teigti, kad pasakotojas sieka užtvirtinti tam tikrą veikėjo paveikslą su to veikėjo firminiais posakiais, priežodžiais ir esminių jam dalykų akcentavimu. Visgi, ši versija labiau tinka vis išnyrančiai Juditos frazei "Šis karas nuplėš nuo mūsų visas kaukes".

Moteris, vaisingumo, gyvybės pradžios, gaivalo, gamtos, nesąmoningo instinkto įsikūnijimas, ir vyro galva - racionalumo, proto, valdžios simbolis, negyvas simbolis, pralaimėjimo sombolis - jos rankose. (psl. 211)

Moteris, vaisingumo, gyvybės pradžios, gaivalo, gamtos, nesąmoningo instinkto įsikūnijimas, ir vyro galva - racionalumo, proto, valdžios simbolis, negyvas simbolis, pralaimėjimo simbolis jos rankose. (psl. 154)

Na, tarkime, po 57 puslapių dar nieko tokio pasiūlyti priminimą ir užmaskuoti jį vienu pridėtu brūkšniu, tačiau čia nuo fakto praėjo tik 4 suknisti puslapiai, o ir tie nėra išspausdinti kažkokiu super smulkiu šriftu, persiskaito greitai, tad nereikia kalbėti to paties per tą patį. Jei taip norisi - svarbias vietas išspausdinkite paryškintu šriftu:

Jis net karstą pats sau pasidarė. (psl. 105)

Juozapas pats buvo pasidaręs karstą sau. (psl. 109)



Su perrašinėjimais S. Parulskis perspaudė, o, štai, kai kurių kitų romano aspektų neišbaigė. Susidaro toks įspūdis, kad gana dirbtinis veikėjų ir siužeto pritempinėjimas prie Jėzaus ir apaštalų istorijos tėra išsisukinėjimas nuo detalaus veikėjų kūrimo. Jau knygos pradžioje slapčia tikėjaus, kad Fotografo Vincento "darbdavys", intelektualusis esesininkas Menininkas, (Achtung! Spoiler alert) prisikas prie Vincento mylimosios žydaitės Juditos, tačiau abejojau, ar pasakotojas tikrai nukreips įvykių eigą šia linkme. Visgi, taip ir įvyko įtraukiant gana primityviai vaizduojamą prievartavimo sceną, imituotą autoerotinio dusinimo aktą (autoerotic asphyxiation), nelogišką įdomaus veikėjo baigtį - esesininkas be apsaugos (turiu omeny sargybinius, o ne sargius)? Norėjosi daugiau medžiagos apie bene vienintelį romane asmeniškiau vaizduojamą vokietį. Čia kaltas ir Alfonsas Andriuškevičius, nes būtent jam autorius dėkoja už patarimus kuriant pastarąjį veikėją.



Žodžiu, bandyta apgriebti daug, gal todėl, baigus skaityti, ir lieka toks tep lep paviršutiniškumo jausmas. Kaip įprasta, eseistiniai pasvarstymai apie fotografiją, mirtį ir t.t. - stipresni už naratyvą ir to S. Parulskiui užtenka, kad taptų dar vienos neblogos knygos, galbūt tapsiančios ir filmu (kiek girdėjau, rašomas scenarijus), autoriumi. Viskas. Nesinori kartotis.

Esu juodbruvė, bet graži,

O Jeruzalės dukterys,

Kaip Kedaro palapinės,

Kaip Saliamono palapinių dangos!

Nežiūrėkite iš aukšto į mane,

Kad aš tamsiaveidė;

Tai saulė mane įdegino.

Giesmių giesmės knyga,...

Esu juodbruvė, bet graži,

O Jeruzalės dukterys,

Kaip Kedaro palapinės,

Kaip Saliamono palapinių dangos!

Nežiūrėkite iš aukšto į mane,

Kad aš tamsiaveidė;

Tai saulė mane įdegino.

Giesmių giesmės knyga, 1,5-6

Antroji istorija serijoje BIBLIJOS MOTERYS, trumpai anotuojama: Daugiau nei prieš tris tūkstančius metų juodaodę mergytę priglaudžiama Raudoniosios jūros pakrantėje. Vardas Cipora reiškia "paukštelis", jos veido spalva jau nulėmė merginos likimą: niekas nenorės jos vesti. Tačiau vieną dieną kažkoks vyras į merginą steibelijasi taip, kaip dar nieks nebuvo žiūrėjęs. Jo vardas Mozė, ir jis bėga iš Egipto.

Knygoje ši moteris iš naujo atgaivinama, sukuriamas gyvas, įtaigus paveikslas. Kartu tai dar viena tolima, bet savo problematika šiandienai artima problematika. Kitokios spalvos žmogaus priėmimas. Mozė Ciporą pamilsta ne dėl odos spalvos, o dėl išminties, supratingumo, gebėjimo klausytis ir kitų, jo akimis, išskirtinių savybių. Nuoširdžiai juodaodę mergaitę užaugina ir dukra vadina ją radęs žmogus. Tačiau dauguma aplinkinių į Ciporą žvelgia kaip į kitokią ir netinkamą, nepilnavertę.

Net žydų tautos žmonės, ilgai kentėję faraono priespaudą, su panieka žiūri į Mozės žmoną. Kas gi, rodos, gali labiau suprasti kitą žmogų nei pats patyręs neteisybę? Pasirodo, ne visada ši taisyklė patvirtinama. O žmogaus prigimtyje niekinti kitą žmogų įrašyta jau nuo senų senovės. Liūdnokas patvirtinimas, bet verčiantis dar kartą paklausti: ar tikrai stiprus ir teisus tas, kuris žino, kaip kas turi atrodyti, gyventi, su kuo draugauti... Prisiimdami teisiųjų vaidmenis žmonės taip dažnai pamiršta, kad saulės įdegintam veide daug saulės. Kaip daug saulėtos išminties ir linksmumo turėjo Mozės bendražygė Cipora.

Kas yra ta, kuri sušvinta tarsi aušra,

graži kaip mėnulis,

šviesi tarytum saulė,

pagarbą kelianti kaip pulkas su vėliavomis?

Giesmių giesmės knyga, 6, 10.

Knygos autorius M. Halter, dar kritikų vadinamas atminties...

Kas yra ta, kuri sušvinta tarsi aušra,

graži kaip mėnulis,

šviesi tarytum saulė,

pagarbą kelianti kaip pulkas su vėliavomis?

Giesmių giesmės knyga, 6, 10.

Knygos autorius M. Halter, dar kritikų vadinamas atminties keltininku, šiuo atveju bando pažvelgti į Biblijos moterų gyvenimus.

Pirmojoje serijos BIBLIJOS MOTERYS knygoje didžiausias dėmesys skiriamas Abraomo moteriai Sarai. Vaikystėje vadinta Saraja, gyvenusi prabangiuose rūmuose, patogų ir įprastą to meto kilmingajai gyvenimą iškeitusi į amžinas klajones su mylimu Abromu, vėliau tapsiančiu Dievo Abraomu... Galima įvariai skaityti knygą. Išgryninant meilės istoriją, rikiuojant naujus ir girdėtus to meto papročius, skaitant kaip dar vieną biblinės istorijos epizodą.

Visgi, jei skaitytume viską sudėjus kartu (ir jokio išankstinio nusistatymo), patirtume tikrą skaitymo malonumą, pasikvietę vaizduotę lengvai nusikeltume į to meto visuomenę. Bet stebima moters akimis ji įgyja šiek tiek kitokį vaizdą nei esame įpratę skaityti (matyti) įprastuose, apibendrintuose pasakojimuose.

Sara knygos puslapiuose atgyja. Perskaitę knygą, jos jau niekada nelaikys tik viena iš gausybės Biblijos personažų.

Tai mano pirma knyga skaityta elektroniniu formatu.

Nustebino. Džiaugiuosi, kad neskaičiau mokykloje, ne būčiau supratusi kiek kitaip. Pasirodė tokia ironiška, sarkastiška ir netgi juokinga, tačiau ir pamokanti, viskas...

Tai mano pirma knyga skaityta elektroniniu formatu.

Nustebino. Džiaugiuosi, kad neskaičiau mokykloje, ne būčiau supratusi kiek kitaip. Pasirodė tokia ironiška, sarkastiška ir netgi juokinga, tačiau ir pamokanti, viskas priklauso nuo požiūrio į tam tikrus dalykus.

Pas čigonus užaugusi, patėvio parduota jauna mergina netyčiom grįžta į tik sapnuose matytą gimtąjį kaimą. Gyvenimo mėtyta nepatyrusi mergina nejučiom įsisuka į aukštuomenės gyvenimą. Susirgusi ištekinama už...

Pas čigonus užaugusi, patėvio parduota jauna mergina netyčiom grįžta į tik sapnuose matytą gimtąjį kaimą. Gyvenimo mėtyta nepatyrusi mergina nejučiom įsisuka į aukštuomenės gyvenimą. Susirgusi ištekinama už prasigėrusio kilmingo lošėjo. Nuolat dingstantys pinigai, anytos kontrolė merginą verčia maištauti. Mergina tik vėliau supranta kad mylimas vyras ne tas už kurio ištekėjo. Tačiau tik kai dingsta dvaro dokumentai Sara pasiryžta permainoms.

Knyga sakyčiau storoka, tačiau labai įtraukė ir patiko. Super.

"Mirštančių lapų šauksmas" tai nedidelės apimties, man nežinomo autoriaus Libar M.Fotana kūrinys apie keletos žmonių gyvenimą. Šiame kūrinyje autorius atskleidžia keleto žmonių gyvenimo istorijas, kurios yra persipynusios...

"Mirštančių lapų šauksmas" tai nedidelės apimties, man nežinomo autoriaus Libar M.Fotana kūrinys apie keletos žmonių gyvenimą. Šiame kūrinyje autorius atskleidžia keleto žmonių gyvenimo istorijas, kurios yra persipynusios viena su kita. Su kiekvienu knygos puslapiu atsiskleidžia vis naujas vieno iš knygų veikėjų likimas, kuris jį sujungia su kitu knygos veikėju ir taip juos padaro vienos istorijos dalimi. Šioje knygoje yra aprašomos likimo istorijos žmonių kurie yra benamiai, pavarge išsekinti šalyje vykstančios revoliucijos, taip pat pasiturinčių žmonių, kurie pakeičia žmonių likimus, tačiau visi iki vieno knygos veikėjai atspindi gyvenimiškas pamokas, kurios priverčia stabtelti ir pagalvoti apie save.

Primabalerina Alegra visą gyvenimą praleido scenoje. Dabar ėmė sklisti gandai, kad žvaigždė prarado spindesį... Todėl, gavusi pasiūlymą dalyvauti realybės šou ir savaitę praleisti atogrąžų saloje su laidos vedėju Finu...

Primabalerina Alegra visą gyvenimą praleido scenoje. Dabar ėmė sklisti gandai, kad žvaigždė prarado spindesį... Todėl, gavusi pasiūlymą dalyvauti realybės šou ir savaitę praleisti atogrąžų saloje su laidos vedėju Finu Makleodu, ji sutinka net nedvejodama!
Finas nėra sužavėtas - kaip ši trapi mergaitė išgyvens laukinėje gamtoje? Tačiau Alegra labiausiai nerimauja dėl ko kito - ji bijo įsimylėti nepasiekiamąjį Finą!

------------------------------

Knygą perskaičiau, nes buvo pridėta prie žurnalo, skaitėsi labai lengai, nes ji labai paprasta. Netgi per daug, jokio siužeto. Man per daug paprasta.

"Angelai ir demonai" (angl. "Angels and Demons" arba "Angels & Demons") yra amerikiečio rašytojo Dan Brown detektyvinisromanas, tapęs bestseleriu.

Knyga yra pirmoji trilogijos dalis apie Harvardo ikonografijos ir religinio meno...

"Angelai ir demonai" (angl. "Angels and Demons" arba "Angels & Demons") yra amerikiečio rašytojo Dan Brown detektyvinisromanas, tapęs bestseleriu.

Knyga yra pirmoji trilogijos dalis apie Harvardo ikonografijos ir religinio meno profesorių Robertą Lengdoną. Knygoje aprašoma kova tarp dviejų senovės kultūrų: iliuminatų ir katalikų bažnyčios.

"Angelai ir demonai" buvo pristatytas kaip pirmasis romanas, kuriame yra ambigramų. Visas jas, Dan Brown paprašytas, sukūrė Džonas Lengdonas (John Langdon). Harvardo profesorius Robertas Lengdonas iškviečiamas į Šveicarijos organizaciją CERN (Organisation Européenne pour la Recherche Nucléaire - Europos Atominių Tyrimų Organizacija) tirti keistos žmogžudystės. Paaiškėja, kad ant kūno ištatiuravęs ambigramą "Illuminati" ir dar kitaip žiauriai išdarkęs nužudytojo Leonardo Vetros kūną žmogus pavogė iš laboratorijos slaptą ir labai galingą masinio naikinimo ginklą, kuris 24 val po pavogimo sprogs. Sprogmuo paslepiamas Vatikane, kuriame tuo metu vykstapopiežiaus rinkimai - konklava. Robertas Lengdonas, padedamas nužudytojo dukters Viktorijos Vetros, keliauja po Romą ir bando aptikti Iliuminatų slėptuvę.

----------------------------------------

Ši knyga man labai patiko. Siužetas įtemptas, sunku atsitraukti nuo knygos. Rašytojas meistriškai supina tikrus istorinius faktus ir išgalvotus, todėl dažnai sunku atskirti kur tiesa, o kur tik vaizduotės padarinys. Taip pat patiko, kad yra daug informacijos apie iliuminatus, apie kuriuos šiek tiek domėjausi. Būtinai perskaitysu kitas dalis.

Iki šiol sunkiausiai besiskaičiusi knyga šių metų Knygų iššūkyje. Ir ne dėlto, kad šis rašytojas savo kūriniuose mėgsta ilgus ir išsamius aprašymus. Iš pradžių galvojau, kad skaitau siaubo romaną.

Gal ir teisingas...

Iki šiol sunkiausiai besiskaičiusi knyga šių metų Knygų iššūkyje. Ir ne dėlto, kad šis rašytojas savo kūriniuose mėgsta ilgus ir išsamius aprašymus. Iš pradžių galvojau, kad skaitau siaubo romaną.

Gal ir teisingas įspūdis. Kadangi vienas pagrindinių veikėjų - Gvinplenas - buvo labai subjaurotas nusikaltėlių ir yra siaubingo veido, o jo išraiška tokia, kad jis visuomet juokiasi. Jis buvo paliktas likimo valiai ir beklaidžiodamas išgelbsti kūdikį nuo mirties. Prisibeldžia į vieno keisto vyro duris, kuris laiko šunį - ir jie tampa šeima, o vėliau ir teatro trupe.

Nepaisant knygos sunkaus charakterio, knygos veikėjai įdomūs ir pati istorija klostosi visai nenuobodžiai.

8/10