Sunku kažką naujo ar įdomaus parašyti apie knygą, kuri tiek daug buvo aptarinėjama skaitytojų (ir ne tik) pasaulyje.
Tai knyga, kurią galima perskaityti labai greitai, tačiau ji nėra paprasto ar super lengvo turinio. Turtingi...

Sunku kažką naujo ar įdomaus parašyti apie knygą, kuri tiek daug buvo aptarinėjama skaitytojų (ir ne tik) pasaulyje.
Tai knyga, kurią galima perskaityti labai greitai, tačiau ji nėra paprasto ar super lengvo turinio. Turtingi ir ryškūs aprašymai, situacijos bei charakteriai suteikia knygai kažkokios magijos, jog vaizdiniai dar ilgai gyvena atmintyje.
Negalėčiau išskirti itin didelių skirtumų tarp pirmos ir antros dalies. Manau, jog daug kam pirmoji tiesiog paliko gilų įspūdį, nes ji buvo kulminacijos taškas šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Antroji knyga tiek emocijų jau nebesukėle ir tai yra visiškai natūralu.
Aš ją skaičiau su tokiu pat malonumu, kaip ir pirmąją dalį. III-ioji dalis jau guli ant staliuko prie lovos :)

Labai gera knyga! Pasijuokiau, paverkiau, pasinervinau, pasidžiaugiau, pamoką išmokau (ir ne vieną). Manau, po kurio laiko skaitysiu dar kartą. Geras humoras, šiltas pasakojimas, daugelis situacijų atrodo tokios artimos ir...

Labai gera knyga! Pasijuokiau, paverkiau, pasinervinau, pasidžiaugiau, pamoką išmokau (ir ne vieną). Manau, po kurio laiko skaitysiu dar kartą. Geras humoras, šiltas pasakojimas, daugelis situacijų atrodo tokios artimos ir pažįstamos. Tiesą sako knygos aprašymas - neįmanoma neįsimylėti Uvės.

Ši knyga yra antroji kurią perskaičiau parašytos šios autorės. Prieš tai perskaičiau "Daugiau laimės namuose". Pastaroji man labiau patiko nei ši, nors pažiūrėjus iš kitos pusės šios knygos skiriasi tikrai nežymiai, kai...

Ši knyga yra antroji kurią perskaičiau parašytos šios autorės. Prieš tai perskaičiau "Daugiau laimės namuose". Pastaroji man labiau patiko nei ši, nors pažiūrėjus iš kitos pusės šios knygos skiriasi tikrai nežymiai, kai kurios temos praktiškai tos pačios. Vienintelis šių knygų skirtumas tik toks, kad "Laimės projekte" yra daugiau pavyzdžių iš jos tinklaraiščio, daugiau paprastų žmonių atsiliepimų. Apibendrinant, aš daugiau idėjų kaip padaryti kasdieninį gyvenimą laimingesnį radau knygoje "Daugiau laimės namuose". Gal nuomonė būtų kitokia jei šią knygą būčiau skaičiusi pirmą.

"Tada grįžau namo ir parašiau: Dabar vidurnaktis. Lietus čaižo langų stiklus. Tai nebuvo vidurnaktis. Nelijo."

Su Beckett'o kūryba pirmą kartą teko susipažinti kažkur prieš 5-6 metus, nebuvau sužavėta, bet ir nelikau...

"Tada grįžau namo ir parašiau: Dabar vidurnaktis. Lietus čaižo langų stiklus. Tai nebuvo vidurnaktis. Nelijo."

Su Beckett'o kūryba pirmą kartą teko susipažinti kažkur prieš 5-6 metus, nebuvau sužavėta, bet ir nelikau pernelyg nusivylusi, dabar pasitaikius progai pratęsti pažintį su šiuo rašytoju iš dalies apsidžiaugiau, nes jau kuris laikas galvoje sukosi idėja dar kartą perskaityti "Belaukiant Godo", maniau jog šįkart skaitymas suteiks daugiau malonumo, juk tiek laiko prabėgo, jaučiuosi pakankamai suaugusi suprasti S.Beckett'ą, įveikus "Molojų" teko pripažinti, kad aš vis dar jam nepasiruošusi. Tekstas sunkus, painus ir dažnai atrodė be logikos, lyg bet kokie žodžiai sumesti į krūvą. Siužetas nenuspėjamas (kas atrodytų pliusas), bet kad tie veikėjai ir įvykiai atsiranda iš niekur. Skaitymo nei kiek nepalengvina ir pirmoji knygos dalis apie Molojų, 115 puslapių su 4 pastraipomis, vientisas labai ilgas tekstas, o padėjus į šalį knygą, sunku rasti vietą kurioje vėl pradėti skaitymą. Antroji dalis apie Moraną paprastesnė teksto išdėstymo požiūriu, bet ne pačiu turiniu. "Molojus" - pirmoji trilogijos dalis, tad ateityje dar nusimato "Malonas Miršta" ir "Neįvardijamasis", kurios taip pat įtrauktos į 1001 sąrašą, kažkada jas skaitysiu su intriga ar bus atskleista daugiau apie šią keistą istoriją, bet taip pat žvelgdama su dideliu nepasitikėjimu būti dar labiau suklaidintai.

"Mano gyvenimas, mano gyvenimas, kartais aš apie jį kalbu kaip apie baigtą reikalą, kartais kaip apie tebesitęsiantį pokštą, ir klystu, nes jis jau baigės ir sykiu dar trunka..."

Pirmoji dalis: Molojus, mamos kambaryje, nesupranta kaip jame atsidūrė, absoliučiai dėl nieko nėra tikras, aprašinėja kelionę pas tą pačią motiną, kuri jį vadina Danu (nors tai ne jo vardas), o jis ją vadina Mag (nors tai greičiausiai ne jos vardas), visas pasakojimas tai žaidimas su teigimu-neigimu, vieną akimirką sakoma vienaip, kitą - atvirkščiai, tad nesiruoškite suprasti kas kaip yra. Tad Molojus keliavo, keliavo su ramentais, keliavo praktiškai nevažiuojančiu dviračiu, jis ėjo, šokinėjo, šliaužė ant pilvo, šliaužė ant nugaros, kol pateko į pamiškės griovy, kuriame ir baigė pasakojimą. Žinoma kelyje jis neišvengė nuotykių: suimtas nes ilsisi ne kaip visi "normalūs" žmonės, suvažinėja šunį (kurį ir taip vedė užmigdyti), neapibrėžtam laikui apsistoja pas mirusio šuns šeimininkę, kuri pirmą dieną laiko Molojų užrakintą ir pan. ir pan., kol prieiname prie ilgo svarstymo apie akmenų čiulpimą ir kaip juos išdėstyti kišenėse, kad kiekvieną kartą papultų dar nenaudotas. Sėkmės skaitant.

"Tačiau aš nebuvau sukurtas didžiulei sunaikinančiai šviesai, man buvo skirta tikrai maža lempelė ir didelė kantrybė, kad ja apšviesčiau tuščius šešėlius."

Antroji dalis: agentas Žakas Moranas, gauna neaiškią užduotį, lyg ir surasti Molojų, o ką toliau daryti nepasakoma, išvykti privalo kuo greičiau, kartu pasiimdamas sūnų, taip pat Žaką. Kas atrodė kaip įprastesnė istorija, netrukus virsta tokia pačia keista kaip ir pirmoji. Neklausantis sūnus, kuriam vis aiškinama kokį dviratį nupirkti, vėliau atvirkštinis nurodymų priėmimas, tėvas sako į dešinę, Žakas suka į kairę, ir tai ne tyčinis nepaklusimas, o tiesiog suvokimas, kad taip ir turėjo padaryti. Moranas amžinai svarsto kaip išlaikyti sūnų šalia savęs, bet kai tas jį palieka, tegalvoja apie Žako pasiimtą paltą. Po to tiesiog bastymasis po apylinkes, kol Moranas pradeda priminti Molojų ir suabejoji ar tai ne tas pats asmuo: nevalgantis, nevaldantis vienos kojos, per smarkų lietų keliaujantis pasiremdamas skėčiu. Iš aprašymo atrodytų gan paprastas tekstas, bet taip nėra, tiesiog jau net nežinau ką paminėti, mintys šokinėja panašiai kaip romane, sudėtinga išreikšti visą keistumą kurį patyriau skaitydama. Tiesa, galiausiai Moranas, nieko nenuveikęs ir pamiršęs ką su tuo Molojum turėjo padaryti, grįžta namo, įsigyja ramentus ir dar labiau supanašėja su savo ieškotu asmeniu. Sėkmės skaitant.

"Aš jau nebeištversiu būti žmogumi, nebemėginsiu juo būti."

Manęs neapleidžia jausmas, jog visuose Beckett'o kūriniuose herojai, tai žmonės - ne žmonės, susidarė įspūdis, jog tai tiesiog irstantys, pūvantys kūnai, kurie neturi nieko žmogiško, jie egzistuoja tik sau, po truputį nykdami. Todėl pabaigai turiu nuostabią iliustraciją iš Spongebob Squarepants, kuri puikiai atspindi mano galvoje matomus S.Beckett'o sukurtus personažus (aš čia visiškai rimtai):

https://2.bp.blogspot.com/-etrdOTbai6c/VuaCdUS_DsI/AAAAAAAAAO4/oT5f7Nyk7BEDvZLmkl2Pd_IBj1cVm52Og/s1600/spongebob.jpg

"Šypsenos - labai gražus dalykas, labai padrąsinantis, tačiau joms reikia šiokio tokio atstumo."

http://skaitau1001knyga.blogspot.lt/