Kažkur skaičiau gerus atsiliepimus tai pabandžiau, Niekada dar iki šiol nebuvau skaičiusi lietuviškų rašytojų knygų (na apart Sabaliauskaitės bet ten visai kitoks žanras).
Taigi knyga labai patiko, netgi užsimaniau...

Kažkur skaičiau gerus atsiliepimus tai pabandžiau, Niekada dar iki šiol nebuvau skaičiusi lietuviškų rašytojų knygų (na apart Sabaliauskaitės bet ten visai kitoks žanras).
Taigi knyga labai patiko, netgi užsimaniau važiuoti į Kiniją, labai įdomus rašytmo stilius, kaip ir dienoraštis, tačiau yra persipinusių ir filmo siužetų aprašymų, autorės vidinių apmąstymų.
Rekomenduoju tiems ką domina Kinija.

Ši knyga reklamuojama kaip geriausias Švedijos moteriškų romanų autorės kūrinys. Tai ne detektyvas ir ne trileris. Pati autorė sako, kad jos šalis dabar dažniau žinoma kaip šių žanrų kūrėja. Tačiau "Meilė ir citrinos"...

Ši knyga reklamuojama kaip geriausias Švedijos moteriškų romanų autorės kūrinys. Tai ne detektyvas ir ne trileris. Pati autorė sako, kad jos šalis dabar dažniau žinoma kaip šių žanrų kūrėja. Tačiau "Meilė ir citrinos" - šilta, jauki, knyga, kurioje pasakojama moters siekis būti laimingai ir mylimai bei turėti mylimą darbą. Manau, dabar knygų mylėtojai žinos, kad tarp Švedijos autorių yra puikių ir kitokio žanro autorių :) nebent aš, jau į atminties sąrašą įsitraukiau ir kitas dvi autorės išleistas knygas :)

Hermann Hesse vienas mano mėgstamiausių autorių. Kol kas nenuvylė nei viena šio autoriaus knyga. „Stiklo karoliukų žaidimas“ - knyga, kuri ilgai laukė savo eilės atsidurti mano knygų lentynoje, tačiau perskaityta iš kart...

Hermann Hesse vienas mano mėgstamiausių autorių. Kol kas nenuvylė nei viena šio autoriaus knyga. „Stiklo karoliukų žaidimas“ - knyga, kuri ilgai laukė savo eilės atsidurti mano knygų lentynoje, tačiau perskaityta iš kart pateko į garbingą vietą :)
Neskaitant įžangos, kurios man šioje knygoje net nereikėjo, pats kūrinys tikrai puikus. Tiek pat nuostabios ir trumposios istorijos antrojoje knygos dalyje.
Skaitydama knygą, visą laiką lyginau pagrindinio veikėjo Knechto gyvenimą su šiandieniniu pasauliu. Įžvelgiau panašumų. Juk tiek daug žmonių dirba ,atrodo, kad ir mėgstamus sau darbus, tačiau galiausiai kažkada supranta, kad ne tai yra jų gyvenimo tikslas ir prasmė. Juk dažnai atsitinka taip, kad vienas ar kitas meta „gerą“ darbą ir pasileidžia laimės ieškoti. O ir dažniausiai tampa daug laimingesni nei buvo iki tol. Panašiai buvo ir knygoje, tik gal ne su tiek laiminga pabaiga, kiek norėtųsi. Knygoje bandoma pasakyti, kad dvasinis pasaulis, negali egzistuoti be materialiojo, o materialusis be dvasinio. Neišbandęs vieno, nesuprasi kito ir atvirkščiai.
Apie patį knygos siužetą kalbėti nesinori, knygą reikia perskaityti, kad susidaryti savo nuomonę apie ją.
Man knyga patiko, tikiuosi dar kartą ją paimti iš garbingos vietos lentynoje ir dar kartą perskaityti :)

"Pasaulio tyla nepajėgė suvaldyti savo godulio. Tik ne tada, kai išsikovojo bemaž visą planetą."

Robotai, skraidantys automobiliai, radioaktyvių dulkių lietus, elektriniai gyvūnai, nuotaikos vargonai - ko daugiau gali norėti...

"Pasaulio tyla nepajėgė suvaldyti savo godulio. Tik ne tada, kai išsikovojo bemaž visą planetą."

Robotai, skraidantys automobiliai, radioaktyvių dulkių lietus, elektriniai gyvūnai, nuotaikos vargonai - ko daugiau gali norėti mergina!? Įtempto siužeto, Riko Dekardo, nuotykiai apleistoje žemėje, jis vienas iš nedaugelio žmonių pasilikusių planetoje, po to kai iš dangaus pradėjo kristi negyvos baltos pelėdos. Viskas šiame pasaulyje išmirę, fauna ir flora vis retėja, gyvūnija tik pakaitalai, o tikrieji išgyvenę, sunkiai įperkami. Čia viešpatauja tyla ir šiukšlės, čia Rikas pasiryžta atjungti 6 pavojingus androidus, kad pagaliau įsigytų gyvą pamainą savo elektrinei aviai.

"Atvirai kalbant, niekas šiandieną neprisiminė, dėl ko prasidėjo karas ir kas jį laimėjo - jei apskritai kam nors pavyko pasiekti pergalę."

Pasakojime sekami du žmonės: jau minėtas Rikas Dekardas ir "kopūstgalvis" Džonas Isidoras, vienas medžioja androidus, kitas suteikia jiems prieglobstį. Pradžioje nelabai supratau už ką juos reikia nužudyti, jie tiesiog pabėgo nuo žmonių Marse, bet žinoma, čia turbūt man vienai nešovė į galvą, kad pabėgimas reikalavo aukų. O tuos andrus dar ir nėra taip lengva aptikti, jie atrodo visiškai kaip žmonės, jokio robotiškumo, todėl pasitelkiama empatijos testo pagalba, o kas dar įdomiau, jog kai kurie androidai yra su įmontuotais netikrais prisiminimais ir jie patys mano esantys žmonės. Netgi prieinama prie tokio įvykio, kai Rikas mąsto ar pats nebus robotas, tai viena iš geriausių knygos vietų, sakinius skaitai su nekantrumu, kad tik greičiau greičiau sužinočiau tiesą, och kiek emocijų ir nerimo!

"Svetainėje Irana skubiai įjungė emocijų projektorių; moters veidas spinduliavo pasitenkinimą, užliejusį ją tarsi mėnulio pilnaties sukelto potvynio banga."

Na, o Džonas Isidoras tai lyg atsvara Dekardui, pamatome ką gauname, kai žmogų paveikia radiacija, todėl jam uždrausta palikti Žemę. Naivus ir vienišas veikėjas, nekeliantis gyvenimui jokių klausimų. Jo istorija nėra labai kažkokia ypatinga, tiesiog tiki jog žmogus 23h, be pertraukų, gali vesti radijo laidas, pasinėręs į tuometinę. žmones suartinančią, religiją ir visaip bando išlaikyti "draugus" androidus, bet pamiršta jog, su jais, negali pasidalinti sava empatija ir tai jam, kiek įmanoma "kopūstgalviui", praveria akis. Toks epizodiškas ir lieka susipažinimas su Isidoru.

"Žemėje knygomis daugiau niekas nesižavi. Jų pilna bibliotekos; iš ten ir gavome saviškes - kontrabandininkai jas tiesiog nugvelbia ir išsiunčia automatine raketa į Marsą."

Iki vidurio labai labai labai labai puiki knyga, kaip man ji patiko! Bet po to... visa pabaiga skubota, viskas kažkaip per lengvai išsinarplioja... gaila, nes maniau, jog jau turėsiu šių metų favoritą... pabaiga.

http://skaitau1001knyga.blogspot.lt/