Trileris, kuris tapo New York Times bestseleriu ir pavergė daugiau nei milijoną skaitytojų. Deja, bet manęs šiose gretose nėra. Pradžia pasirodė intriguojanti bei įtraukianti, tačiau skaitant toliau mano susidomėjimas vis...

Trileris, kuris tapo New York Times bestseleriu ir pavergė daugiau nei milijoną skaitytojų. Deja, bet manęs šiose gretose nėra. Pradžia pasirodė intriguojanti bei įtraukianti, tačiau skaitant toliau mano susidomėjimas vis blėso ir istorija pasirodė gana banali bei neįsimintina. Tikrai daug trilerių yra parašyta ir nustebinti darosi gana sudėtinga. Mažiau skaitantiems šį žanrą tikiu, jog ši knyga tikrai patiks. Tikrai greitai perskaičiau šią knygą, tad pliusas autorei už tai.

Tai vienas iš geriausių šiemet skaitytų romanų! Tikrai toks, kuris pateks į metų geriausiųjų kategoriją. Nuostabus humoras, feminizmo tema bei raginimas nebijoti turėti bei reikšti savo nuomonę. Nors ir nesu didelė...

Tai vienas iš geriausių šiemet skaitytų romanų! Tikrai toks, kuris pateks į metų geriausiųjų kategoriją. Nuostabus humoras, feminizmo tema bei raginimas nebijoti turėti bei reikšti savo nuomonę. Nors ir nesu didelė chemijos gerbėja (man ji niekuomet nesisekė), tačiau šį romaną perskaičiau su didžiausiu malonumu. Dabar atrodo, jog nieko čia ypatingo pasakyti ką galvoji apie vieną ar kitą dalyką, o tuo metu tai buvo tikrai nepaprastas žygdarbis. Negalėjau atsistebėti šios moters stiprybe bei ryžtu. Tikrai neeilinė asmenybė, kuri sukėlė tikrą revoliuciją. Labai rekomenduoju perskaityti šį romaną, mėgstantiems išskirtines asmenybes. Tikiu, jog ir Jūs pamilsite Elizabetę.
Man pasirodè, jog Bonnie Garmus yra moteriškoji F. Backman'o versija. Tad kam patinka šis autorius, drąsiai susipažinkite ir su "Chemijos pamokomis" ❤️‍🔥

Stipri knyga įvairiomis prasmėmis. Ji yra apie pašaukimą turinčią moterį, teisininkę, žmoną, mamą, mylinčią močiutę, mokytoją ir visų moterų įkvepėją Ruth Bader Ginsburg.
Knyga puikiai atspindi teisinę...

Stipri knyga įvairiomis prasmėmis. Ji yra apie pašaukimą turinčią moterį, teisininkę, žmoną, mamą, mylinčią močiutę, mokytoją ir visų moterų įkvepėją Ruth Bader Ginsburg.
Knyga puikiai atspindi teisinę instituciją Amerikoje, jos istoriją ir evoliuciją. Knygos autorė buvo viena pirmųjų moterų studijavusių teisę naujame žemyne. Tai buvo 1950 m., kai ji pradėjo studijuoti, tik 3 proc. moterų buvo teisės studijose, o dabar siekia net 40 proc. Ši moteris kovojo už moterų teises, nuoširdžiai dirbo, jog Amerikos moterys turėtų tokias pačias, gal net geresnes teises nei vyrai. Ji kovojo, jog moterys galėtų dalyvauti socialiniame gyvenime, jog galėtų kurti šeimas ir tuo pačiu būti darbe, jog skirtingų rasių žmonės galėtų kurti šeimas, jog moterys turėtų teisę į didesnes algas ir geresnes darbo valandas. Sunku net pagalvoti, jog dar 1970 m. buvo tokių dalykų, jog susituokusiems skirtingos rasės žmonėms grėsė kalėjimas, jog šeimos, turėjusios berniukus, buvo remiamos iki jiems būdavę 21 m., o šeimos, turinčias mergaites - tik iki 18 m. Iki šių dienų stipriai eskaluojamas moterų abortų klausimas ir susiję teisiniai klausimai su jais, įdomu buvo skaityti apie Medicaid programą ir sveikatos draudimo klausimus šioje šalyje.
Man šioje knygoje įsimintiniausios vietos buvo šios: autorės pasakojimas apie šeimą, jos vyrą, kuris ją visur palaikydavo, net gamindavo valgyti, nes ji nemokėjo; studijų metu susilaukė vaiko, po to intensyvus darbas ir vaikų priežiūra - karjeros ir šeimos puikus balansas; 1993 m. prezidentas Billas Clintonas paskyrė Ruth Bader Ginsburg Amerikos Aukščiausiojo Teismo teisėja ir suplanavo susitikimą sekmadienį, o ji su vyru tą savaitgalį turėjusi vestuves visai kitoje valstijoje, bet ji grįžo į Vašingtoną, paklausė Baltųjų rūmų atstovo aprangos kodo, o jis pasakęs, jog nereikia nieko specialaus dėvėti,nes prezidentas bus po golfo žaidimo ir tiek, ji įžengė į susitikimą paprastais rūbais, o Billas Clintonas stovėjo su kostiumu :) Ruth po to smagiai juokėsi iš šios situacijos, kuri jos nesutrikdė; ji dirbo sunkiai ir ilgai, sirgo vėžiniu susirgimu net kelis kartus, bet darbo niekada neapleido, uoliai ėjo pareigas iki paskutiniųjų jėgų, o būdama 83-ejų, padarydavo net 20 atsispaudimų :)
Puiki knyga teisininkui, istorikui, žmogui, kuriam svarbu moterų teisės, moterims, kurios nori įkvėpimo ir atsakymo į klausimą - karjera ar šeima? “Skanaus” skaitymo!

Svarsčiau duoti tris ar keturias žvaigdutes. Vis dėlto pasilikau ties keturiomis, nes mintys tai labai gražios ir taiklios. Karo lakūno istorija labai patiko. Žinai, kad ji parašyta iš bendros rašytojo kaip lakūno patirties....

Svarsčiau duoti tris ar keturias žvaigdutes. Vis dėlto pasilikau ties keturiomis, nes mintys tai labai gražios ir taiklios. Karo lakūno istorija labai patiko. Žinai, kad ji parašyta iš bendros rašytojo kaip lakūno patirties. Pietų paštas - graži istorija, bet taip nesudomino.

Tokia plona bei mažytė knygelė, kuri savy talpina tiek daug. Mane sukrėtė šioje knygoje trenerių bei kito aptarnaujančio personalo elgesys. Tačiau tikriausiai dar labiau nustebino tėvų apatiškumas. Sunkiai protu suvokiama,...

Tokia plona bei mažytė knygelė, kuri savy talpina tiek daug. Mane sukrėtė šioje knygoje trenerių bei kito aptarnaujančio personalo elgesys. Tačiau tikriausiai dar labiau nustebino tėvų apatiškumas. Sunkiai protu suvokiama, jog galima užmerkti akis lyg niekur nieko ir leisti tokiems dalykams vykti. Tėvai turėtų būti tas saugus uostas, kuriame žinai, jog visuomet sulauksi pagalbos bei užtarimo. Deja, bet realybė čia yra kiek kitokia.. O baisiausia yra tai, jog net neabejoju, kad tokie dalykai pasaulyje tikrai tikrai vyksta.
Šokiruojanti, klampi bei bauginanti istorija, kuri puikiai atskleidžia sportinininkų kasdienybę.
Gimnastika nėra tiesiog talentas, o tai sunkus bei kruvinas darbas, kurio "dėka" vaikai net nebeturi paprasčiausios vaikystės. Be galo liūdna.
Jeigu nebijote tokių nepatogių bei nepagražintų istorijų skaitykite "Geras mergaites" , nes tokiomis temomis reikia kalbėti bei apie jas žinoti.

Puikiai suprantu, kodėl šią knygą išleido būtent Baltos Lankos leidykla.
Man ši istorija yra visiškai šios leidyklos knyga. Šiek tiek priminė Hannah Kent kūrybą, tad kam patiko jos knygos, rekomenduoju perskaityti ir...

Puikiai suprantu, kodėl šią knygą išleido būtent Baltos Lankos leidykla.
Man ši istorija yra visiškai šios leidyklos knyga. Šiek tiek priminė Hannah Kent kūrybą, tad kam patiko jos knygos, rekomenduoju perskaityti ir "Hamnetą".
Be galo graži kalba ir puikus vertėjos Rasos Drazdauskienės vertimas. Stipri istorija, šiek tiek mistiška armosfera bei atrodo, jog skaitant galima juste pajausti tėvų skausmą bei patiriamus išgyvenimus. Nors ir skaudi knyga, tačiau man ji labai patiko.
Puikiai atskleidžiamas brolio ir sesers kaip dvynių ryšis, kuris visuomet tikėjau, jog tikrai turi šį tą antgamtiško. Ši knyga buvo visiškai mano skaitinys. Viena iš geresnių istorijų, kurią teko šiemet skaityti.
Rekomenduoju šią knygą ieškantiems kokybiško bei įtraukiančio skaitinio.

Knyga parašyta 1953 metais.

Tai distopinis romanas. Niūrus, bet gal čia distopinių romanų tokia idėja – užspaustas žmogiškumas įvairiomis tvarkomis ir taisyklėmis.

Kaip jums toks dalykas, kad gaisrininkai ne gesina...

Knyga parašyta 1953 metais.

Tai distopinis romanas. Niūrus, bet gal čia distopinių romanų tokia idėja – užspaustas žmogiškumas įvairiomis tvarkomis ir taisyklėmis.

Kaip jums toks dalykas, kad gaisrininkai ne gesina gaisrų, bet juos sukelia ir degina... knygas! Tai štai koks pasaulis vaizduojamas – be knygų. Nes skaitydami knygas žmonės pradeda galvoti, filosofuoti, kelti klausimus, o to nereikia. Nereikia klausimų „kodėl?“. Žmogus turi būti laimingas tarp sukurtų jam vaizdų, tarp pateiktų jam faktų. Viską transliuoja ekranai: dideli, sienos dydžio... ten sudėta visa tiesa ir viskas, ką turi žmogus žinoti. Žmogus neturi galvoti, kad gal už valstybės sienos vyksta atominis karas, kad galbūt žmonės miršta kare, gal badauja... Ne, žmones reikia linksminti, kad jie tiesiog apie nieką negalvotų.

Ir kaip visada knygoje atsiranda žmogus, šiuo atveju, mergina – „balta varna“, kuri eina pasivaikščioti miške, kuri naktį žiūri į mėnulį, kuri mėgaujasi lietumi, kuri skina gėles, stebi drugelius, paukščius, stebi žmones ir kelia klausimus „kodėl?“... Ir toji mergina pasėja abejonės sėklą sistema vieno gaisrininko širdyje, vis pasakodama savo dėdės istorijas apie praeitį.

Ką gaisrininkas pradeda matyti ir daryti?

„Nebėra verandų. Dėdė sako, kad anksčiau namai buvo su verandomis. Ir žmonės kartais susėsdavo ten vakarais, kalbėdavosi, kai norėdavo, sūpuodavosi ant sūpynių ir tylėdavo, kai norėdavo tylėti. Kartais jie paprasčiausiai sėdėdavo ir mąstydavo, šį bei tą apsvarstydavo. Dėdė sako, kad architektai atsikratė verandų, nes jos neva prastai atrodžiusios. Bet dėdė mano, kad tai tik pasiteisinimas, tikroji priežastis visai kita: jie nenori, kad žmonės taip sau sėdėtų, nieko neveiktų, tik suptųsi ir kalbėtų; tokios rūšies socialinis gyvenimas neteisingas. Žmonės per daug kalbėdavosi, Ir turėjo laiko mąstyti. Todėl architektai ir nušlavė verandas. Taip pat ir sodus. Ne kažin kiek teliko sodų, kur galėtum pasėdėti. Ir pažvelk į baldus. Nebeliko supamųjų kėdžių. Jos atseit pernelyg patogios. Tegu žmonės kyla ant kojų ir blaškosi.“