"Meilė, džiazas ir velnias" mane pribloškė tuo, kad ji parašyta 1967 m., tačiau jos turinys puikiai atitinka mūsų laikus. Šioje knygoje laužytos kampuotos konstrukcijos sukuria įtampos pilną erdvę. Visi dramos jaunuoliai...

"Meilė, džiazas ir velnias" mane pribloškė tuo, kad ji parašyta 1967 m., tačiau jos turinys puikiai atitinka mūsų laikus. Šioje knygoje laužytos kampuotos konstrukcijos sukuria įtampos pilną erdvę. Visi dramos jaunuoliai yra patyrę traumuojančius gyvenimo įvykius. Finalinė dramos scena atskleidžia, kad vis dėlto jaunimas yra kupinas žiaurumo, abejingumo kitam žmogui, atskleidžia jų pasidavimą instinktams ir žmogiškumo praradimą.

Puiki knyga apie merginą, turinčią daug svajonių... apie paslaptingą ir romantišką Paryžių... apie praeitį, kuri keistai susipainioja su dabartimi... ir, aišku, apie meilę :) knyga su labai aiškiai jaučiamu prancūzų...

Puiki knyga apie merginą, turinčią daug svajonių... apie paslaptingą ir romantišką Paryžių... apie praeitį, kuri keistai susipainioja su dabartimi... ir, aišku, apie meilę :) knyga su labai aiškiai jaučiamu prancūzų dvelksmu ... Perskaičiusi knygą, panorau pasivaikščioti aprašytomis gatvelėmis, paieškoti tos atvirukų krautuvėlės, užrašyti norą ir paleisti jį nuo Eifelio ... :)

Knygoje pateikiama dar viena sugalvota fantastinė visuomenė, šįkart pagrįsta kastų sistema. Patraukli ir protinga mergina, nenorinti paklusti nustatytoms taisyklėms, jautriai žvelgianti į žemesniųjų bėdas... ir kaip būtų...

Knygoje pateikiama dar viena sugalvota fantastinė visuomenė, šįkart pagrįsta kastų sistema. Patraukli ir protinga mergina, nenorinti paklusti nustatytoms taisyklėms, jautriai žvelgianti į žemesniųjų bėdas... ir kaip būtų galima sukurti knygą be dviejų savaip patrauklių vaikinų, pametusių galvas dėl pagrindinės veikėjos (tai mane visada nervina, kad liks kažkas įskaudintas )... būtina ir kažkokia kova bei "blogiečiai"... visi šie įprasti tokio siužeto knygų ingredientai knygoje randami, tačiau knyga skaitosi lengvai ir greitai :)

Dar vienas puikus įrodymas, kad J.K.Rowling iš tikro ne tik talentinga, bet ir ypatinga autorė. Iš pradžių sukūrė į istoriją įėjusį Harį Poterį, o dabar ir nemažiau patrauklus Kormoranas Straikas :) Tai jau antroji...

Dar vienas puikus įrodymas, kad J.K.Rowling iš tikro ne tik talentinga, bet ir ypatinga autorė. Iš pradžių sukūrė į istoriją įėjusį Harį Poterį, o dabar ir nemažiau patrauklus Kormoranas Straikas :) Tai jau antroji seklio byla, kurioje ir vėl neatsitraukdama sekiau ne tik bylos pėdsakais.. įdomu stebėti ir Kormorano asmeninio gyvenimo peripetijas bei Robinos blaškymąsi tarp to, ko labai nori ir to, ką turi... Labai ryškūs ir įsimintini personažai, įmantri žmogžudystė, neaiškus žudikas ... jei trumpai - puiki knyga :) jau nekantraudama laukiu kitos bylos :)

Perskaičiau, nors ilgokai skaičiau. Pakankamai rimtas romanas, apie dar visai netolimą praeitį, apie du pagrindinius Lietuvos miestus. Na, negyvenau aš to rimto sovietinio gyvenimo, bet tik iš tokių knygų puikiai susidarau...

Perskaičiau, nors ilgokai skaičiau. Pakankamai rimtas romanas, apie dar visai netolimą praeitį, apie du pagrindinius Lietuvos miestus. Na, negyvenau aš to rimto sovietinio gyvenimo, bet tik iš tokių knygų puikiai susidarau įspūdį, kas tada vyko, kaip vyko, ką nerimastingos sielos žmonės jautė ir pan.

“Gyvenimas po klveu” – vienos dienos apysaka apie senolę Kairienę. Keliaudama į miestą pasiimti pensijos, ji prisimena savo gyvenimą: vyro ir sūnaus mirtį, apmąsto santykį su jais, su žeme, gimtine, analizuoja kaimo ir...

“Gyvenimas po klveu” – vienos dienos apysaka apie senolę Kairienę. Keliaudama į miestą pasiimti pensijos, ji prisimena savo gyvenimą: vyro ir sūnaus mirtį, apmąsto santykį su jais, su žeme, gimtine, analizuoja kaimo ir miesto skirtumus, savo vienišą gyvenimą, kai visi iš kaimo perėjo gyveniti į miestą ir ji pasiliko viena, niekam netrukdanti ir pamiršta. Nors apysakoje nėra įtempto veiksmo, tačiau intensyvus senolės jausminis išgyvenimas viską „atperka“.
Apysakoje yra diskutuojama/atskleidžiama ryšio su žeme svarba žmogui arba, kitaip sakant, yra priešinamasi naujai santvarkai, kultūrai. Žemdirbiškoji kultūra suteikia žmogui pilnatvės, nusiraminimo ir saugumo jausmą. Šį faktą sustiprina ir tai, kad būtent kolektyvizacijos metu apysakoje kaimo žmonės įninka gerti, o alkoholis galiausiai pražudo trijų kartų atstovus: jos vyrą, sūnų, anūką ir galiausiai ją(anūko kaltė). Būtent žemės vertinimas ir meilė jai skiria jaunąją ir vyresniąją kartas apysakoje. Jaunoji karta tampa materialiai orientuota, grubi, savanaudiška ir egoistiška, ko senieji, buvę kaimo gyventojai, rodos neturi. Vadinasi, žmonės be tikrų šaknų, praradę ryšį su žeme, yra pasmerkti dvasinei degradacijai.
Apysaka pasakojama trečiu asmeniu, tačiau neretai atrodo, kad pati senolė yra naratorė dėl įvairių pamąstymų, retorinių klausimų, kuriuos naratorius atskleidžia, kaip Kairienės mintis.
Apskritai apysaka yra parašyta puikia, lyriška kalba ir tam metui būdinga kalba (pvz., španpšė) kuriuos norisi skaityti keliskart. Itin įtaigus yra senolės, laukiančios žolės dygimo, įvaizdis: „Kam augti, kam vargti, jeigu nebėra akių džiaugtis jos žalybe. Taip jai atrodydavo naktį, tačiau rytą, pūgai nurimus, žiūrėdama į baltus laukus, ji ramindavo save: dygs, dygs, nebijok, juk tavo pačios akys dar mato, dar neužsimerkė. Todėl užvakar, grėbstydama kiemo šiukšles, net pasilenkdama žiūrėjo į patvorio žemę: jau kalasi vos įmatomi dilėglių diegeliai, nors dilgėlių, bet kalasi. Niekur neišeis paskutinė žolė iš tavo kiemo, dar pasivaikščios basa, dar ant jos pasėdėsi.“ Nors iš šių eilučių galima padaryti visą analizę, tačiau iš pagrindo tai puikiai atskleidžia jos artimą ryšį su gamta, jos meilę jai. Gamta tampa stiprybė ir užuovėja, tai dėl ko verta gyventi ir ko verta laukti, lyg artimas draugas. Tuo pat metu yra atskleidžiama, kad žemė yra viskas, kas jai liko, nes šuo pasimirė, paukščiai nebeaplanko, turis tik kelais vištas, bet be gaidžio (jos vargingumą taip pat reikėtų pastebėti).
Klevas – gyvenimo medžio atitikmuo, po kuriuo virė senolės gyvenimas, kurį kažkokiu tai mastu būtų galima sulyginti su jos šeimos gyvenimu. Klevas nebuvo nukirtas.sss
Taip, senolės dažna frazė „mano žmogus“ taip pat yra labai graži, toks intymumas yra atskleidžiamas iki negalėjimo. Lyg ir savinasi, bet tuo pat metu atsiskleidžia jos meilė savo vyrui, kuri išliko ir jam mirus.

„Jiems visos laidos, visos dainos, jiems visos muzikos, o kas – seniems?“

Teko girdėt ir skaityt apie šią knygą gerų atsiliepimų. Na, bent jau tai, kad ji yra smagi ir šmaikšti. Visiška nesąmonė. Skaitydama šią knygą nusišypsojau gal du kartus. Tie juokeliai tokie paviršutiniški, pritempti ir...

Teko girdėt ir skaityt apie šią knygą gerų atsiliepimų. Na, bent jau tai, kad ji yra smagi ir šmaikšti. Visiška nesąmonė. Skaitydama šią knygą nusišypsojau gal du kartus. Tie juokeliai tokie paviršutiniški, pritempti ir neįdomūs, kad nieko negalėjau pakeisti, nors iš tiesų kartas nuo karto bandžiau sustot ir pagalvot, kad ši vieta turėtų mane pralinksminti. Nė velnio. Realiai pati istorija, senelio pabėgimas ir aplinkybės turėtų pralinksminti, bet tai yra absurdiška (blogąja prasme).
Gal problema buvo ir ta, kad autorius, mano manymu, nemoka įtikinamai rašyt: prasta, neįdomu, supaprastinta, banalu ir tuščia. Žinoma, galima ginčytis, kad čia nėra kokia klasika, bet autorius vis tiek turėtų sugebėti pasakoti. O jei tai yra humoristinio pobūdžio kūrinys, tai ir juokai turėtų būti netikėti, gerai „atidirbti“.
Knygoje yra pasakojamos dvi istorijos – dabartis ir šimtamečio gyvenimas iki pabėgimo. Būtent jo spalvingas gyvenimas turi papildomai skaitytoją nustebinti, nes jis turėjo galimybę susitikti su žymiausiais Xxa žmonėmis ir jiems vienu ar kitu būdu padėti (Mao, Chrurchill, Trumen and others), pvz sukurti JAV atominę bombą, pasiūlant kažkokį tai atomą padalinti. Tikiuosi, kad žmonės nepriima jų už gryną pinigą, bet tiesiog mėgaujasi istorija.
Knyga yra per ilga, todėl skaitant paskutinius puslapius pabosta, ypač, kad nieko gero ten nevyksta ir yra neįdomu. Ypač per ilga antroji pasakojimo dalis. Šiaip norėjosi, kad tos dvi siužetinės linijos būtų labiau viena su kita sujungtos, nes atrodo, kad senolio gyvenimo pasakojimas nelabai yra sujungtas su dabarties įvykiais. Toks lengvas būdas pasirinktas. Galėjo bent pabandyti praeities pasakojimą inkorporuoti taip, kad senelis juos pasakotų, o gal dienoraščio forma (tiesa, jis kažin ar moka rašyt). Na, kažką originalesnio reikėtų.
Žodžiu, knygoje daug minusių ir neverta su ja gaišti laiko, nors daugiau padirbėjus su rašymo stiliumi ir redaktoriumi, knyga galėtų būti visai smagi greitam skaitytmui. Aišku, negalima atmesti fakto, kad aš tiesiog nesu didelė šitokio pobūdžio mėgėja. Kita vertus, gera knyga turėtų įtraukti ir sudominti net ir didžiausią skeptiką.