Be abejo, tai yra klasika - vertinga įdomi knyga. Nepaisant daug prieštaringų postulatų, skaitosi ritmingai, vienu ūpu. Sunkūs likimai, charakteriai ir gilios filosofinės idėjos.
Tačiau, man asmeniškai, vietomis buvo neįdomu...

Be abejo, tai yra klasika - vertinga įdomi knyga. Nepaisant daug prieštaringų postulatų, skaitosi ritmingai, vienu ūpu. Sunkūs likimai, charakteriai ir gilios filosofinės idėjos.
Tačiau, man asmeniškai, vietomis buvo neįdomu skaityti - per daug ištiesta. Kai kur pasirodė, kad knygos herojų emocijos bei išgyvenimai aprašyti sausai. Pvz, Terezos isterijos scena aprašyta kaip sausas nekrologas laikraštyje, konstatuojantis mierties faktą. Kai kur pasirodė, kad įvykiai vyksta kažkokioje sutemoje ir neįmanoma įsivaizduoti nei vieno šviesaus saulėto momento - nesijaučia jausmai - jaučiasi šaltumas ir atgrasumas, pilkuma. Ir aišku kai kurie aprašyti istoriniai faktai - net neįsivaizduoju, iš kur buvo ištraukti (pvz. Stalinas nužudė savo žmoną? (spėju, Alilujevą, turėjo omenyje autorius) - wtf?).

Knygą perskaičiau per vieną vakarą - įtraukė. Be to, gan lengvai skaitosi. Perskaičius knygą liko dviprasmybė, nes N sykių žiūrėjau Sofia Coppola režisuotą filmą tuo pačiu pavadinimu (1999m.).
Knygoje pasigedau...

Knygą perskaičiau per vieną vakarą - įtraukė. Be to, gan lengvai skaitosi. Perskaičius knygą liko dviprasmybė, nes N sykių žiūrėjau Sofia Coppola režisuotą filmą tuo pačiu pavadinimu (1999m.).
Knygoje pasigedau diktatoriško motinos vaidmens, lėmusio, kaip man atrodo, visų mergaičių savižudybę/ pasigedau švelnaus tėvo vaidmens/ pasigedau didesnio veiksmo aprašymo, kurį radau filme.
Iš tikrųjų, knyga yra gan sunki dėl jo pagrindinės tamsios temos.
Bet kuriuo atveju, verta dėmesio.

Surijau šią knygą per pusantros dienos. Tam tikrais momentais man oda ėjo pagaugais ir atrodydavo, kad sustoja kvėpavimas. Tam tikrais momentais norėjosi tiesiog verkti. Buvo liūdna/ baisu/ keista/ suprantama/...

Surijau šią knygą per pusantros dienos. Tam tikrais momentais man oda ėjo pagaugais ir atrodydavo, kad sustoja kvėpavimas. Tam tikrais momentais norėjosi tiesiog verkti. Buvo liūdna/ baisu/ keista/ suprantama/ nesuvokiama.

Taip, be abejo, pagal šią knygą yra pastatytas filmas, kurį labai jau seniai žiūrėjau ir manau, kad daugelis jį matė. Bet knyga lieka knyga: pats pasineri į tą gatvės gyvenimą/ smurtą/ prievartavimus/ baimę/ siaubą/ išgyvenimus/ jausmus. Nežinau, skaitant tam tikras vietas, man realiai atrodydavo, kad tuoj vemsiu, nes įsivaizdavau, kad esu kažkur netoli visų įvykių ir niekuo negaliu padėti. Be galo sukrečianti knyga ir pasakojimas. Baisus pasakojimas.

Po Romain Gary "Aušros pažadas" (perskaičiau prieš keletą metų) tai geriausia knyga, kurią perskaičiau pastaruoju metu.
Tai pirmasis atsiliepimas apie knygą, kai man tiesiog trūksta žodžių net pabandyti perteikti mane...

Po Romain Gary "Aušros pažadas" (perskaičiau prieš keletą metų) tai geriausia knyga, kurią perskaičiau pastaruoju metu.
Tai pirmasis atsiliepimas apie knygą, kai man tiesiog trūksta žodžių net pabandyti perteikti mane užpludusius jausmus.

Įdėmiai peržiūrėjau visus puslapius ir tuos ženklus, kuriuos mes įvardijame raidėmis, ir kurie, rašant juos tam tikra tvarka, susiklijuoja į žodžius ir į sakinius, ir neradau nieko neįprasto - nei šių magiškų ženklų rašyboje, nei šių paprastų žodžių skaityme, iš kurių susideda ši knyga.
Bandžiau kai kuriuos puslapius skaityti garsiai, idant išgirščiau, kaip seka knygos kalbos garsas, tikėdamasi atpažinti jame kokius nors burtus ar kitus magiškus triukus - kažką, kas lėmė mano šią pasimetusiai kurčią būseną, - ir neišgirdau nieko magiško ar neįprasto.
Aš buvau net iškišus liežuvį ir veidrodyje tyrinėjau visus skonio pumpurus ir radau juos visiškai normaliais. Bet kodėl gi tada šios knygos skonis taip skiriasi nuo daugelio kitų kūrinių?
Ši knyga padarė kažką neįmanoma - ji išvertė visą mane išvirkščiai. Ji privertė mane pamiršti apie miegą ilgos kelionės metu, važiuojant autobusu per nuobodžiąją Lenkiją. Ji, kaip patyręs psichoterapeutas perėjo per visą mano sielą ir įvedė į katarsio būseną - ir tapo taip trenksmingai tylu ir taip jaudinančiai ramu.
Giliai atsidustu.
Vienareikšmiškai - skaityti!
Skaityti be šešėlio abejonės ir be nepasitikėjimo ribų.

Štai ir perskaičiau knygą ne pirmą kartą, ir dar ne kartą ketinu ją skaityti.
Žinoma, ta kuri buvo mano rankose yra senesnio leidimo berods 1994, nors viskas išlieka tas pats.
Knyga labai mane sužavėjo dar tuomet kai po...

Štai ir perskaičiau knygą ne pirmą kartą, ir dar ne kartą ketinu ją skaityti.
Žinoma, ta kuri buvo mano rankose yra senesnio leidimo berods 1994, nors viskas išlieka tas pats.
Knyga labai mane sužavėjo dar tuomet kai po pirmojo filmo pasirodymo nusprendžiau perskaityti jas visas. Žinoma tuomet buvau dar mažytė, tad ir skaitymas buvo sunkesnis ir visgi likau sužavėta!
Iki šiol ,,Žiedų valdovas'' yra viena mėgstamiausių trilogijų. Pabaigusi skaityti knygą dar kartą tuo tik įsitikinau.
Mane žavi autoriaus gebėjimas sukurti savitą pasaulį, su savomis tautomis, savais raštais ir pasakojimas. Padavimai, dainos ir net savos kalbos! Tai iš ties išskirtina ir žavu. Pati knyga įtraukia nuo pirmųjų puslapių, o dar įdomesnė ir aiškesnė ji pasidaro perskaičius sakmes, Hobitą ir tik tuomet trilogiją apie žiedą. Puikus literatūrinis palikimas, pripažintas visame pasaulyje!

Įdomiai struktūriškai ir idėjiškai sukomponuotas romanas. Įdomi idėja, kad meilė yra moters egzistencinė būtinybė, per kurią ji save realizuoja. Šiaip man labiausiai įsiminė tilto motyvas, kuris jungia mintis ir kūną...

Įdomiai struktūriškai ir idėjiškai sukomponuotas romanas. Įdomi idėja, kad meilė yra moters egzistencinė būtinybė, per kurią ji save realizuoja. Šiaip man labiausiai įsiminė tilto motyvas, kuris jungia mintis ir kūną (pirmiausia veiksmas yra atliekamas mintyse, o tada belieka pereiti tiltą ir veiksmas bus įvykdytas fiziniame pasaulyje). Apskritai mane šis romanas kiek trikdo, nes retai būna, kad nežinočiau, kaip jį vertinti (negalbu apie žvaigždutes, bet tiesiog sau). Vis dėlto negalėčiau nesutikti, kad šis kūrinys (ir apskritai J.I.) nėra kitoks lietuvių literatūroje, jau nekalbant, kad romanas iš pradžių buvo uždraustas dėl erotikos ir prieštaravimo tradicinėms krikščioniškoms vertybėms, todėl jį tikrai rekomenduočiau žmogui, kuris ypač norėtų susipažinti su lietuvių rašytojomis. Beje, perskaičius romaną manęs neapleido mintis, kad štai - galima sukurti pakankamai erotišką kūrinį ir tas scenas panaudoti kaip meninę priemonę ekztazei, pirmapradiškumui, kurį sukelia dviejų žmonių sueitis, atskleisti ir tuo pat metu tai sustiprina išsiskyrimo skausmo būseną. Ir nereikia visokių atspalvių, kurie neturi, mano manymu, jokios vertės, net jei žmogus nori erotikos.