„Jis atkreipė dėmesį, kad jam patinka namai. Galbūt labiausiai dėl to, kad juos taip lengva suprasti. Jie duodasi apskaičiuojami ir nubraižomi popieriuje. Jie praleidžia vandenį, jeigu tinkamai nesandarini, jie sugriūva, jei...

„Jis atkreipė dėmesį, kad jam patinka namai. Galbūt labiausiai dėl to, kad juos taip lengva suprasti. Jie duodasi apskaičiuojami ir nubraižomi popieriuje. Jie praleidžia vandenį, jeigu tinkamai nesandarini, jie sugriūva, jei neparemi. Namai teisingi: ką užsitarnausi, tą iš jų ir gausi. Deja, apie žmones to pasakyti negalėtum."

Taigi, tokia ta ši knyga, su daug išminties, pamąstymų, ironijos, sarkazmo, juoko ir liūdesio. Pilna emocijų puokštė. Skaityti buvo tikrai įdomu, tikrai nedaug tokių žmonių kaip Uvė. Nesvarbu, kad jis gali būti piktas ar nedraugiškas, bet svarbiausia visada bus teisingas. Tik stebino, kad 59 dar juk nėra toks senas amžius, o parodyta, kad Uvė jau toks senukas kaip kokie 80-mečiai. Tai tik šis faktas užkliuvo. O šiaip rekomenduoju. Tikrai yra ko pasimokyti ir patirti malonumą skaitant, nes skaitosi tikrai greitai, lengvai ir sužavi su kiekvienu puslapiu vis labiau ir labiau.

Kaip ir visada įtraukianti ir nepaleidžianti iš savo puslapių iki pat paskutinių autoriaus žodžių.
Kaip ir galima speti nauji nuotykiai ir nauji draugai, bei priešai neleis nuobodžiauti.
Tad imkite ir skaitykite mano mieli...

Kaip ir visada įtraukianti ir nepaleidžianti iš savo puslapių iki pat paskutinių autoriaus žodžių.
Kaip ir galima speti nauji nuotykiai ir nauji draugai, bei priešai neleis nuobodžiauti.
Tad imkite ir skaitykite mano mieli draugai :)

Taigi... Australijos kaip kolonijos istorija visai nepažistamas dalykas, tolimas kaip pati Australija. Nesvarbu. Tai galima ištaisyti. Tačiau su šiuo kuriniu nelabai pavyko, neprilipo jis man, tiesiog sunku buvo skaityti, tema gana...

Taigi... Australijos kaip kolonijos istorija visai nepažistamas dalykas, tolimas kaip pati Australija. Nesvarbu. Tai galima ištaisyti. Tačiau su šiuo kuriniu nelabai pavyko, neprilipo jis man, tiesiog sunku buvo skaityti, tema gana idomi. Visiškai šios autorės nenurašau, bandysim ką nors kitą skaityti.

Pirmoji trilogijos dalis buvo puiki, antroji taip pat labai patiko, bet va trečioji jau ne taip... Pati istorija ir dar viena gydytojų dinastijos atstovė kaip ir įtikinama, bet vis tiek taip neįtraukė kaip pasakojimai apie jos...

Pirmoji trilogijos dalis buvo puiki, antroji taip pat labai patiko, bet va trečioji jau ne taip... Pati istorija ir dar viena gydytojų dinastijos atstovė kaip ir įtikinama, bet vis tiek taip neįtraukė kaip pasakojimai apie jos pirmtakus.

Tai, kad ši knyga pateko į mano rankas, lėmė daug gerų, visiškai atsitiktinai, tačiau intensyviai, už akies kliūnančių, atsiliepimų skaitytojų klubuose. „Gyveno kartą Uvė“ yra mano pirmoji skaityta Fredrik Backman...

Tai, kad ši knyga pateko į mano rankas, lėmė daug gerų, visiškai atsitiktinai, tačiau intensyviai, už akies kliūnančių, atsiliepimų skaitytojų klubuose. „Gyveno kartą Uvė“ yra mano pirmoji skaityta Fredrik Backman knyga ir esu tikra, kad ne paskutinė.

Kaip ir daugelį skaitytojų, pačioje kūrinio pradžioje, savo atšiauriu charakteriu ir atžagariu elgesiu Uvė mane išties erzino. Apie tokius žmones kaip jis, sakoma- „nors kuolą ant galvos tašyk“. Užsispyręs, kategoriškas kietakaktis, kuris pripažįsta tik vieną tiesą ir ji turi būti jo paties. Jis laikosi griežtos rutinos, turi nelaužomas taisykles ir savitą požiūrį į pasaulį, kuris nudažydas dviem spalvomis - juoda ir balta. Jo žmona Sonja, buvo tarsi vaivorykštė, kuri į jųdviejų gyvenimą subtiliai įnešė visas kitas spalvas. Uvė - konstruktyvus, šalta širdim, aštriu protu, atidžiai pasveriantis kiekvieną už ir prieš, atvirai nedemonstruojantis jausmų bei emocijų. Sonja, vienintelis žmogus žemėje, kuri jį suprato ir besąlygiškai priėmė tokį, koks jis yra.

Kūrinyje aprašomas 59 - erių metų užsisklendusio savyje intraverto subjektyvus aplinkos vertinimas, kuris pasaulį mato tarsi didžiulį nesusipratimą. Mirus žmonai Sonjai regis sustoja laikas ir viskas praranda esmę. Istorija pasakoja apie Uvės sprendimą palikti šią betikslę būtį ir nevykusius bandymus atimti sau gyvybę. Vieno tokio nenusisekusio bandymo metu, į Uvės pašto dėžutę automobiliu atsitrenkia ką tik į rajoną atsikraustę naujakuriai, nėščia iranietė Parvanė su kerėpla vyru Patriku bei dviem vaikais. Naujų kaimynų atvykimas aukštyn kojom apverčia niūrią Uvės kasdienybę ir pakeičia pirminius planus. Galop užsisklendusio seno gaižaus bambeklio kaukė pasislenka į šoną ir pamažu atsiveria tikrasis Uvės veidas.

Sakyčiau, kad tai tragikomiška knyga, kurią privaloma turėti namų biblitekoje. Joje aprašomi tokie kritiniai kraštutinumai ir priešingybės, kad vietomis nėjo suvaldyti ašarų, o už poros eilučių jau kvatojausi balsu. Aštri bei įsimintina istorija. Tikrai labai rekomenduoju pasiilgusiems kitokio romano.