Gyvenimas – jis ten, kur mus myli.
Gyvenimas – jis ten, kur mūsų laukia.

Mergaitė nuo pat gimimo priprato prie gausių artimųjų glėbių ir žino, kad bet kada gali rasti ten prieglobstį. Ji užmiega ir atsibunda tuose gelbėjimo ratuose, gyvena ir kvėpuoja jais. Nežino, kad tie apkabinimai, tie gelbėjimo ratai kada nors nutrūks ir, mostelėję išlaisvintais sparnais, nuskries nebylion nebūtin....

Gyvenimas – jis ten, kur mus myli.
Gyvenimas – jis ten, kur mūsų laukia.

Mergaitė nuo pat gimimo priprato prie gausių artimųjų glėbių ir žino, kad bet kada gali rasti ten prieglobstį. Ji užmiega ir atsibunda tuose gelbėjimo ratuose, gyvena ir kvėpuoja jais. Nežino, kad tie apkabinimai, tie gelbėjimo ratai kada nors nutrūks ir, mostelėję išlaisvintais sparnais, nuskries nebylion nebūtin. Tačiau kol kas ji atranda pasaulį ir savo giminės istorijas.

Vienos šeimos saga lyg margaspalvis armėniškas kilimas nukelia į skirtingas epochas ir pasakoja apie žmones, kuriems likimas nepagailėjo skaudžių išbandymų, bet jie visuomet galėjo remtis į artimojo petį. Romanas apie tuos, kurie visą gyvenimą palaiko mus – netgi jau išėję, netgi mums nematomi – ir todėl tampame tie, kas esame.

Bestseleriais tapusių romanų „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“ ir „Simonas“ autorė Narine Abgaryan šioje knygoje prisimena savo vaikystės rojų – gimtąjį Berdą – ir panardina į Armėnijos miestelio kasdienybę.

***

Kiekviena kelionė namo – grįžimas į vaikystę. Tiktai ten kiekviena gatvelė, kiekvienas skardis, kiekvienas grublėtas akmuo primena pasakas, kurių niekas ir niekada tau nebepasakos. Išėjo pasakotojai. Išėjo.

Likai tu. Liko tykūs saulėlydžiai. Liko žvaigždės – tavo vaikystės miestuke jos didelės, ryškios ir visai greta – iki šiol tau atrodo, jog užsiropštus į Chali-karo viršūnę gali pasisemti jų visą saują. Pabėrei ant palangės – ir kiaurą naktį grožiesi pusiaumiega. Nuo ten, nuo Chali-karo šlaito, kai ateis laikas, paleis tavo pelenus pavėjui. Tegul juos pasigauna vėjas, tegul juos užliūliuoja paukščiai, tegul jie išnyksta...

Narine Abgaryan