Liudvika Nitaitė-Didžiulienė (1856–1925) – rašytoja prozininkė ir dramaturgė, publicistė, visuomenininkė. Ji ištekėjo už savo bendraamžio bibliografo, knygnešio, tautosakos rinkėjo, lietuvių visuomenės veikėjo Stanislovo Felikso Didžiulio (1956–1927). Ir pati organizavo draudžiamų lietuviškų knygų spaudos bei platinimo veiklą. Jos nepalaužė namų ūkio rūpesčiai, ne visada...

Liudvika Nitaitė-Didžiulienė (1856–1925) – rašytoja prozininkė ir dramaturgė, publicistė, visuomenininkė. Ji ištekėjo už savo bendraamžio bibliografo, knygnešio, tautosakos rinkėjo, lietuvių visuomenės veikėjo Stanislovo Felikso Didžiulio (1956–1927). Ir pati organizavo draudžiamų lietuviškų knygų spaudos bei platinimo veiklą. Jos nepalaužė namų ūkio rūpesčiai, ne visada sklandūs šeimos santykiai ir nuolatinė policijos kratų grėsmė. Dienas praskaidrindavo knygos ir Didžiulių namuose besilankantys to meto šviesuoliai: vyskupas Antanas Baranauskas, kalbininkas Jonas Jablonskis, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas. Jie ir paskatino Liudviką imtis plunksnos.

Moteris pasirinko slapyvardį Žmona, pabrėždama moters vaidmenį. Išaugino aštuonis vaikus, visus išmokslino. Motinystę Liudvika suvokė kaip atsakingą, bet džiaugsmingą pareigą. Mintaujoje įsteigė lietuvių moksleivių pensioną, rūpinosi visais, ne tik savo vaikais. Jei reikėjo, juos ir rėmė. Visus mokė dainų, rengė namų vaidinimus. 1914–1924 m. gyvendama Jaltoje, organizavo lietuvių kultūrinę veiklą. Ji visais būdais stengėsi kelti jaunuomenės dvasią, tautinį susipratimą, puoselėti lietuvybę.

Klaipėdietė rašytoja Nijolė Kliukaitė-Kepenienė, gerbdama laikotarpio tradicijas, pasirinko klasikinį stilių, XIX a. pabaigai – XX a. pradžiai būdingą pasakojimo ritmą ir netgi žodyną. Kiekviena novelė atskleidžia tam tikrą gyvenamąjį laiką, individualius Liudvikos išgyvenimus, kurių, kaip pati prisiminė, jai teko patirti visokių.