Pietų Korėjos kurortas Sokčas žiemą ištuštėja, tampa melancholiškas, nors žuvys, kalmarai ir aštuonkojai toliau tiekiami į jūrų gėrybių turgų, o netoli pasienio su Šiaurės Korėja budi žvejų ir karių laivai.
Atsitiktinai svečių namuose susipažįsta komiksų kūrėjas iš Prancūzijos ir jauna registratūroje dirbanti korėjietė. Abu jaučia susidomėjimą vienas kitu, bando įveikti...
Pietų Korėjos kurortas Sokčas žiemą ištuštėja, tampa melancholiškas, nors žuvys, kalmarai ir aštuonkojai toliau tiekiami į jūrų gėrybių turgų, o netoli pasienio su Šiaurės Korėja budi žvejų ir karių laivai.
Atsitiktinai svečių namuose susipažįsta komiksų kūrėjas iš Prancūzijos ir jauna registratūroje dirbanti korėjietė. Abu jaučia susidomėjimą vienas kitu, bando įveikti vienatvę, tačiau vos priartėję atsitraukia. Ji sutinka aprodyti jam Sokčą, padeda suprasti žmonių kasdienybę, tradicijas. Bet ar įmanoma tai pažinti, jei čia negyveni?
Prancūzų ir korėjiečių rašytojos, gyvenančios Šveicarijoje, Elisos Shua Dusapin debiutas apie kurortinį miestelį Sokčo Pietų Korėjoje. Knygos autorė savo biografija įkūnija pasaulio piliečio sąvoką, tai atsispindi ir jos kūryboje. Romane „Žiema Sokče“ pasakojama apie netikėtą dviejų žmonių, kilusių iš skirtingų kultūrų, susitikimą – apie teikiantį viltį artimumą ir neįveikiamą svetimumą tuo pat metu. Drauge tai ir Pietų Korėjos paveikslas – vietinių gyventojų kasdienybė, tradicijos, legendos.
Elisa Shua Dusapin (gim. 1992) užaugo Pietų Korėjoje, gyvena Šveicarijoje, o rašo prancūziškai. „Žiema Sokče“ išversta į daugiau nei 30 kalbų, pelnė JAV teikiamą Nacionalinį knygos apdovanojimą verstinės literatūros kategorijoje (National Book Award in Translated Literature).
„Šis meistriškai parašytas debiutinis romanas įtaigiai nagrinėja tapatybės, kilmės, šaknų temas. Jo paprasta, didelių lūkesčių neturinti pagrindinė veikėja primena Sayakos Muratos „Kombinio moterį“.“ – Irish Times
***
Ištraukos:
„Tai nebuvo geismas. Jis – prancūzas, užsienietis, tai negalėjo būti geismas. Ne, iš tikrųjų, tai nebuvo nei meilė, nei geismas. Aš pajutau pasikeitusį jo žvilgsnį. Pradžioje jis manęs nematė. Kad esu, pastebėjo kaip gyvatė, kuri įsirango į tave sapnuojančią, kaip naktinis plėšrūnas. Jo žvilgsnis – fiziškas, kietas – įsiskverbė į mane. Jis privertė mane atrasti kažką, ko nepažinojau, – dalelę savęs, kuri gyveno ten, kitoje pasaulio dalyje, – ir tai buvo viskas, ko norėjau.“
„Priėjome grotą, nedidelę šventyklėlę, kurios nišose buvo įkurdintos Budos statulos. Keranas jas nuodugniai apžiūrėjo. Norėjo susipažinti su Korėjos pasakomis ir legendomis apie kalnus. Dėl savo personažo. Papasakojau jam istoriją, kurią man vaikystėje pasakodavo mama. Apie Tanguną, dangaus karaliaus sūnų, pasiųstą ant paties aukščiausio Korėjos kalno, kad iš jo sąjungos su loke rastųsi korėjiečių tauta. Nuo to laiko kalnas tapo simboliu tilto, jungiančio dangų su žeme.“
