Regina Katinaitė-Lumpickienė – poetė, rašanti uteniškių aukštaičių tarme. Knygoje „Žala pre slinksčia“ per tarmę veriasi individualus, bet kartu ir universalus poetinis pasaulis. Utena ir gimtieji Juknėnai, eilėraščiai mamai, seseriai, močiutei, praėjusio laiko ženklai, bet kartu – ir visiems bendra dabartis, kurioje telpa ir noras pakeisti pasaulį, ir karo šūvių garsai. Tam tikra...

Regina Katinaitė-Lumpickienė – poetė, rašanti uteniškių aukštaičių tarme. Knygoje „Žala pre slinksčia“ per tarmę veriasi individualus, bet kartu ir universalus poetinis pasaulis. Utena ir gimtieji Juknėnai, eilėraščiai mamai, seseriai, močiutei, praėjusio laiko ženklai, bet kartu – ir visiems bendra dabartis, kurioje telpa ir noras pakeisti pasaulį, ir karo šūvių garsai. Tam tikra prasme šią knygą norisi palyginti su autobiografija, gyvenimo, kurio pamatas – žodis (pačia plačiausia prasme), liudijimu. „Žodžiai gi kaip žala – ir pra akmenį kalas“, – viename eilėraščių rašo poetė. Šalia prisiminimų, lyriškų išpažinimų, išminties žodžių, tariamų su tam tikru, pavadinkime, nuolankumu, vis dažniau žybteli humoro kibirkštėlės. Poetė nebijo pajuokauti ir temomis, kurias galėtume pavadinti skaudžiomis. Atrodytų, daug skirtingų pasaulių, tačiau iš tiesų tik vienas, vientisas, o atskiras jo dalis jungia slenkstis.

Paprasti šitie eilėraščiai – kaip neišvaizdi savaiminė žolė prie slenksčio. Tokie paprasti, vos tykiai teip tykiai šlamantys, kad ir pelenuose žiba mirga. Tik įsižiūrėk, įsiklausyk. Lengviau gal tiems, kuriems savo tarmę girdėti buvo natūralu nuo pat gimimo. Kuriems tarmė buvo motinos, giminės, pagaliau ir tavo paties kalba.

Po teisybei, toji tarminio poezijos rašymo laimė nėra lengva. Saviveiklinių tarminių eiliavimų srautas ne ką temenkesnis nei „nuoširdžių“ eiliavimų bendrine kalba, juolab rašyti tarme nereiškia laukti kokių meninių nuolaidų ar tiesiog indulgencijos. Gal kaip tik atvirkščiai. Gal sunkiau čia išlikti savim, nepradėti mėgautis nebejuokingais juokeliais ar persūdyti eilėraštį kadaise prie tarmių prilipusiomis leksinėmis ar kitomis svetimybėmis. Šiame kely lieka savičiausi, gryniausi. Tiesa, esama gyvų pavyzdžių, kai rašoma bendrine kalba, bet justi nepaneigiamas tarmės pasaulėjautos, pagaliau ir raiškos substratas.

Regina Katinaitė-Lumpickienė – iš Juknėnų, iš Antano ir Motiejaus Miškinių sodžiaus – dėl savo poetinio kelio pasirinkimo turėtų jaustis tvirta ir rami, jau niekam neskalna. Šioji Reginos knyga jautriai liudija, jog būta, patirta, nesumeluota, jog verta šį rinkinį pažinti ir pripažinti ir kaip poezijos, ir kaip tarmės, ir kaip jų abiejų gyvastingumo faktą.

Vladas Braziūnas