Prisimenu mokyklos laikus. Tada būtum tikrai išjuoktas, jei pasakytum, kad tau patinka Algimantas Čekuolis, jo knygos ar laidos. Ir pati neįsivaizdavau, kaip galima žiūrėti laidą, kurioje ekrane visą laiką rodomas...

Prisimenu mokyklos laikus. Tada būtum tikrai išjuoktas, jei pasakytum, kad tau patinka Algimantas Čekuolis, jo knygos ar laidos. Ir pati neįsivaizdavau, kaip galima žiūrėti laidą, kurioje ekrane visą laiką rodomas vienas vienintelis žmogus ir nėra jokių kalbą iliustruojančių priemonių. Paskui baigiau mokyklą ir pradėjau lankyti universitetą. Ir pasaulis aplink mane ėmė keistis. Gal, tiksliau, aš ėmiau keisti požiūrį į pasaulį aplink mane. Ir vieną kartą man buvo ypač sunku pakilti nuo televizoriaus, kad spėčiau į traukinį, dėl hipnotizuojančios A. Čekuolio kalbos ir išminties. Buvo tikrai įdomu ir nė kiek nenuobodu žiūrėti jo laidą. Todėl į norimų perskaityti knygų sąrašą įtraukiau ir šio šviesaus žmogaus knygas.

Net nežinau kaip, bet namų bibliotekoje kažkada atsirado Algimanto Čekuolio knyga "Vyriški žaidimai" (net su autoriaus parašu ir dedikacija mano tėvams). Todėl ją ir ėmiausi skaityti. Ir tikrai žavėjausi rašymo stiliumi bei pasakojamomis istorijomis. Žinau, kad autorius pats yra daug keliavęs, turi ilgametę patirtį. Bet nejučia vis tiek susimąstydavau: kiek viso to yra tikra ir kiek autoriaus fantazija: pramanyta, prikurta, pagražinta? Todėl norėčiau paskaityti dar ir Algimanto Čekuolio biografiją (pradžiai, kad ir Vikipedijoje).

Knygoje esantys apsakymai ir apysaka parašyti per daugiau nei 40 metų. Todėl daug kur galima jausti sovietinių laikų atmosferą. Gimiau laisvoje Lietuvoje, bet pakankamai girdėjau apie sovietmetį. Buvo įdomu paskaityti ne sausus faktus, o realius žmogaus pojūčius, kaip niekada negali būti tikras kuo pasitikėti, o kuo ne, ir niekur nesi visiškai saugus. Arba paklūsti taisyklėms, arba jas laužai, rizikuodamas tapti nusikaltėliu. Algimanto Čekuolio aprašytus žurnalisto potyrius Portugalijoje skaičiau tuo metu, kai buvo pats neramumų įkarštis Ukrainoje. Todėl šis apsakymas pasirodė ypač aktualus. Puikiai įsivaizdavau, kaip turėtų jaustis į riaušes patekęs atsitiktinis žmogus, nesuprantantis, nei kas su kuo kovoja, nei kuri pusė yra geroji, nei dėl ko visa tai vyksta.

"Septynių metrų gelmėje yra ryklys. Vadinasi jį reikia nudurti. Nes jeigu nenersi prie jo dabar, jei baimingai vilkinsi, jis seks luotą į krantą, kartu su tavimi važiuos gaziuku į Havaną, skris namo lėktuvu, apsigyvens su tavimi Vilniuje; silpnybės ir dvejonių valandą priešaušriais vis iškils juoda jo nugara. Kaip neparašytas romanas, sulaužyta priesaika. Kaip moters klyksmas naktį po langais, jeigu patingėjai pasiimti lazdą ir išeiti į gatvę." [20 psl.] Nužudyti ryklį, išmokti danų kalbą per tris mėnesius, skristi pasitikėjimo nekeliančiu lėktuvu, šiaurėje atlinkti geologinius tyrimus, plaukioti jūromis... Tai vis vyriški žaidimai. Jiems reikia drąsos, užsispyrimo, kantrybės, ryžto. Visa tai radau Algimanto Čekuolio knygoje "Vyriški žaidimai". Manau, kad tai nebus paskutinė mano perskaityta šio žurnalisto knyga.