Galima teigti, kad visuotinė malda visų pirma remiasi dviem dalykais: viena vertus, paskelbtu ir tikėjimu priimtu Žodžiu, tiek, kad ši malda yra „kaip Dievo žodžio veikimo tikinčiųjų dvasioje vaisius“; kita vertus, mūsų laikų bažnytine ir socialine tikrove, vertinama Dievo žodžio šviesoje. Tai, kas žymi visų gyvenimo kelią, ypač „džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas,...

Galima teigti, kad visuotinė malda visų pirma remiasi dviem dalykais: viena vertus, paskelbtu ir tikėjimu priimtu Žodžiu, tiek, kad ši malda yra „kaip Dievo žodžio veikimo tikinčiųjų dvasioje vaisius“; kita vertus, mūsų laikų bažnytine ir socialine tikrove, vertinama Dievo žodžio šviesoje. Tai, kas žymi visų gyvenimo kelią, ypač „džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas, patiriami dabarties meto žmonių, ypač neturtingųjų ir visų prispaustųjų“, negali nerasti atgarsio susirinkusiųjų maldai širdyse.

Žinoma, čia pateikti įvairūs maldų pavyzdžiai negali atspindėti kintančių kasdienio gyvenimo situacijų ir pasaulio permainų. Iš to kyla nuolatinė būtinybė dėmesingai derinti pasiūlytus tekstus prie to, kam Dvasia kviečia savo Bažnyčią tam tikru istorijos momentu ir konkrečiomis aplinkybėmis.

Tai vienas iš būdų, kuriais liturgija gali išreikšti savo amžiną gyvybingumą ir gyvybę teikiančią jėgą Dievo tautai. Liturgija iš tiesų yra „gyva“ dėl ypatingo Kristaus buvimo švenčiamuose slėpiniuose. Be to, ji yra gyvybė visai Bažnyčios tautai, kuri joje „klauso Dievo, kuris kalba, ir atsako šlovindama jį ir jo šaukdama“. Liturgijos bendruomeninis pobūdis mums primena, kad ji „yra įtraukianti, o ne atskirianti, skatina bendrystę su visais, tačiau nesiekia suvienodinti, nes kviečia kiekvieną, atsižvelgdama į jo pašaukimą ir originalumą, prisidėti prie Kristaus Kūno ugdymo“. Šios savybės neišvengiamai atsispindi ir visuotinėje maldoje.

Šiame leidinyje pateikti pavyzdžiai atitinka šią kryptį, tačiau jie nėra skirti atsakyti į visus mūsų bendruomenių lūkesčius. Greičiau jais norima nurodyti kelią, kuriame būtų gerbiami liturgijos reikalavimai ir skatinamas tvarkingas kūrybiškumas, kuris savo ruožtu galėtų išreikšti keliaujančios laikmečiu Bažnyčios gebėjimą jausti ir atsiliepti.