Antrasis Vilniaus istorijos tomas apima 1795–1914 metų laikotarpį, kai Vilnius kartu su buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėmis pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Remdamiesi mokslininkų atliktais tyrimais, kai kuriais atvejais ir papildydami juos sava šaltinių analize, knygos autoriai pristato Vilniaus istorinę raidą amžiuje, kai veikė ne tik svetimos imperinės valdžios politikos...

Antrasis Vilniaus istorijos tomas apima 1795–1914 metų laikotarpį, kai Vilnius kartu su buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėmis pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Remdamiesi mokslininkų atliktais tyrimais, kai kuriais atvejais ir papildydami juos sava šaltinių analize, knygos autoriai pristato Vilniaus istorinę raidą amžiuje, kai veikė ne tik svetimos imperinės valdžios politikos faktorius, bet ir vyko esminiai struktūriniai ekonominio, socialinio, kultūrinio etc. gyvenimo pokyčiai, sietini su Lietuvos visuomenės modernizacijos procesais.

Knygoje pateikiama miesto virsmo iš ikiindustrinės visuomenės centro į pramonės centrą su ryškėjančia industrinei visuomenei būdinga sąranga ir nauju gyvenimo būdu istorija. Autoriai, remdamiesi solidžia faktine, moksliniais tyrimais grįsta medžiaga, aptaria Vilniaus urbanistinę raidą ir kintančias gyvenimo sąlygas, miesto tapsmą pramonės centru ir su tuo glaudžiai susijusius gyventojų skaičiaus ir socialinės struktūros pokyčius, naujų buržuazinės visuomenės socialinių grupių formavimąsi; pokyčius miesto savivaldoje, miestiečių dalyvavimą sprendžiant miesto gyvenimo problemas.

Leidinyje daug dėmesio skiriama švietimo situacijai ir kultūros plėtrai bei raiškai mieste – tam, kas užtikrino Vilniaus, kaip Lietuvos kultūrinio ir dvasinio gyvenimo centro, vaidmenį, reikšmingą įvairiatautei miesto ir krašto visuomenei. Aprašomas miesto religinis gyvenimas, visų pirma jo viešoji raiška; dėmesio skiriama miestiečių laisvalaikiui ir modernių laiko leidimo formų atsiradimui, masinės kultūros raiškai mieste.

Vilniaus istorinis pasakojimas neatsiejamas nuo jo daugiatautiškumo, kuris ne tik lėmė miesto kultūrinio ir dvasinio gyvenimo įvairovę, bet ir politinio gyvenimo segmentaciją, ypač nacionalizmų epochoje, kai Vilnius tapo daugelio Lietuvos tautų visuomeninio ir politinio gyvenimo centru, tiek tarpusavio sąveikos ir bendradarbiavimo, tiek ir konfliktų mazgu.