Pirmasis Vilniaus istorijos tomas aprėpia laikotarpį nuo XIII a. iki 1795 m., kai gyvavo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Dėstymas suskirstytas į tris dalis.

Pirmoje dalyje aptariama Vilniaus istorija iki 1387 m., kai miestui buvo suteikta savivaldos privilegija, įvyko esminis civilizacinis lūžis Lietuvos istorijoje – Lietuvos krikštas. Čia aprašomi XIII a. pabaigoje prasidėję urbanizaciniai...

Pirmasis Vilniaus istorijos tomas aprėpia laikotarpį nuo XIII a. iki 1795 m., kai gyvavo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Dėstymas suskirstytas į tris dalis.

Pirmoje dalyje aptariama Vilniaus istorija iki 1387 m., kai miestui buvo suteikta savivaldos privilegija, įvyko esminis civilizacinis lūžis Lietuvos istorijoje – Lietuvos krikštas. Čia aprašomi XIII a. pabaigoje prasidėję urbanizaciniai procesai, miesto kūrimosi pradžia, Vilniaus virtimas Lietuvos valstybės sostine.

Antra dalis apima 1387–1655 m. – pakilimo, miesto augimo laikotarpį. Tuo metu savo baigtas formas įgijo miesto savivalda, Vilnius virto katalikybės centru Lietuvoje ir kartu buvo daugiatautis ir daugiakultūris miestas, kuriame, nepaisant kildavusių konfliktų ir įtampų, sugyveno skirtingų religijų ir tautybių atstovai. Vilnius virto universitetiniu miestu. Nuo XV a. pradžios Lietuvos sostinės neniokojo karai, sparčiai vystėsi prekyba ir amatai, miesto dalis, apjuosta gynybinės sienos, tapo mūrinė.

Trečioje tomo dalyje nagrinėjamas Vilniaus istorijos 1655–1795 m. tarpsnis. Karas, – kai 1655 m. Lietuvos sostinę pirmą kartą istorijoje okupavo svetimšaliai, – Maskvos valstybės kariuomenė žymi antrą miesto istorijos lūžį, po kurio kone šimtmetį truko nuosmukis ir stagnacija, o trapius atsigavimo procesus nesyk nutraukė karai ir stichinės nelaimės. Atsigavimas išryškėjo XVIII a. paskutiniame trečdalyje. Šiuo istorijos tarpsniu Lietuvos sostinė galutinai prarado savo, kaip vienos iš svarbių Lenkijos ir Lietuvos valdovų rezidavimo vietų, reikšmę.

Senosios Lietuvos valstybės sostinės istorijoje glaudžiai susipynė įvykiai ir procesai, reikšmingi šalies istorijai, paties miesto ir vilniečių istorijai. Knygoje rašoma, kaip keitėsi Vilniaus, Lietuvos valdovų rezidencinio miesto, reikšmė, kaip valstybės valdžios institucijų veikla padėjo išsaugoti Vilniaus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės, reikšmę XVI–XVIII a., kaip Vilniaus raidą paveikė karai. Daug dėmesio skiriama švietimo ir kultūros raidai. Be to, atskleidžiama Vilniaus demografinė raida, jo daugiatautiškumas ir daugiakonfesiškumas. Tačiau daugiausiai dėmesio kreipiama paties miesto, miesto savivaldos ir miestiečių bendruomenės praeičiai, urbanistinei miesto raidai atskleisti.