Kodėl „Vilkmergė“? Pabandysiu atsakyti. Gimiau ir augau Vilniuje. Tačiau kai sostinėje ėmė kurtis įvairios tėviškėnų draugijos, įstojau į Vilniaus ukmergiečių bendriją, nes su šiuo kraštu mūsų šeimą daug kas rišo ir teberiša.

Mano seneliai iš motinos pusės ir tėvo mama amžinam atilsiui atgulė Ukmergės krašte. Mama Malvina gimė Tarakų kaime, tėvas Mečys dirbo Svirnų dvare,...

Kodėl „Vilkmergė“? Pabandysiu atsakyti. Gimiau ir augau Vilniuje. Tačiau kai sostinėje ėmė kurtis įvairios tėviškėnų draugijos, įstojau į Vilniaus ukmergiečių bendriją, nes su šiuo kraštu mūsų šeimą daug kas rišo ir teberiša.

Mano seneliai iš motinos pusės ir tėvo mama amžinam atilsiui atgulė Ukmergės krašte. Mama Malvina gimė Tarakų kaime, tėvas Mečys dirbo Svirnų dvare, 1930 m. kunigas J. Marcinkus Siesikų bažnyčioje juos sutuokė. Po karo tėvas dirbo Šventupės dvare. Ten, prie Šventosios praleidau ne vieną moksleivišką vasarą. Vėliau jau užaugęs sūnus Vytautas vėl sujungė mūsų šeimą su Ukmerge – vedė iš šio krašto kilusią Vaivą Petrauskaitę. Tada jau mano vaikaičiai – Marius ir Karolis – vaikiškas vasaras leisdavo pas močiutę Meilę, Kadrėnų kaime, prie Mūšios upės. Ten krypo ir mano su žmona Živile akys...

Taigi, atsirado ir daugiau publikacijų apie Ukmergę, jos žmones. Gimė noras ir sukurti Ukmergės legendų ciklą, juolab šis kraštas turi ne tik seną ir garbingą praeitį, bet ir gražią ateitį. Knygelę „Vilkmergė“ skiriu Pabaisko mūšio 590-osioms metinėms.

Vytautas Žeimantas