Paprastai vengiu skaityti knygas, kurios šėlsta“ant bangos”. Tačiau su šia netikėtai pasisekė apeiti savo nuostatas.

Kas sakė, kad meilė trunka trejus metus? Manau šios frazės autoriui reikėtų duoti gerą...

Paprastai vengiu skaityti knygas, kurios šėlsta“ant bangos”. Tačiau su šia netikėtai pasisekė apeiti savo nuostatas.

Kas sakė, kad meilė trunka trejus metus? Manau šios frazės autoriui reikėtų duoti gerą niuksą.

Rajanas ir Lorena drauge jau vienuolika metų. Natūralu, kad po šitiekos laiko praleisto kartu, tarp jųdviejų atsirado trintis. Šiokia tokia. Na, švelniai tariant. Kiekviena smulkmena, žodis, veiksmas - erzina, kelia pyktį. Pasiekta riba, kai negali vienas kito pakęsti. Kai išsiskirti nenori, tačiau kartu būti nebegali. Po vieno, jau kasdieniu tapusiu konflikto, trūkus paskutiniam kantrybės siūlui, jie priima abipusį sprendimą – santykiuose padaryti metų pertrauką. Neskambinti, nerašyti, nesusitikti. Kitaip tariant, kurį laiką pagyventi atviroje santuokoje. Regis lengviausia būtų viską tiesiog nutraukti ir išsilaisvinti iš tų smaugiančių grandinių. Tačiau jie ryžtasi išsaugoti savo meilę, kurios šiuo metu, atvirai vienas kitam prisipažįsta nebejaučiantys. Pailsėti vienas nuo kito, rasti konfliktų priežastį, ją įvardinti ir pašalinti.

Negali būti visiems tinkančios vienos, universalios taisyklės, kuri išgelbės santuoką, gyvenimus, darbus, draugystes. Žmonės be galo skirtingi, kiekvienas individualus Dievo kūrinys, su savomis patirtimis, mintimis, jausmais. Kiekvienam svarbiam sprendimui priimti, reikia laiko susivokti, jį subrandinti. Šis svarbus laikotarpis atvaizduotas knygoje.

Kūrinys pasakojamas pirmuoju asmeniu, Lorenos akimis. Istorija prasideda nuo sutuoktinių pažinties chronologiškai artėjant iki dabartinių išgyvenimų. Širdį glostė toks autorės laiko linijos pasirinkimo stilius, nes atvirai pasakius, jau pasisotinau nuo dabar madingų romanų, kurių siužetas šokinėja tarp praeities ir dabarties.

Pirmiausia šią knygą rekomenduoju kaip labai fainą, sukeliantį rimtus apmąstymus, gyvenimišką ir ne per daug cukruotą romaną. Dar labiau ją rekomenduoju perskaityti „užsisėdėjusiems“ santykiuose, kurie jau pradėjo rūgti ir pamažu tampa toksiški. Kūrinys atskleidžia kiek žmogus netenka kuomet per daug susitapatina su antrąja puse, praranda sąvastį, unikalumą, tampa kopriklausomas. Kaip savo noru, užliūliuoti rutinos, užmerkiame akis gyvenimui ir kiek praleidžiame įsisukę į savigraužos verpetą. Norėčiau paminėti, kad knygoje taip pat labai rimtai paliečiamos ir draugystės, bei šeimos vertybės.

Na, o pabaigai tiesiog atkartosiu labai prasmingus Lorenos močiutės žodžius, kad jeigu žmonės santykiuose darytų nuolatines pertraukas ir skirtų daugiau laiko sau, panašių metinių pertraukų gal ir neprireiktų.

Knygoje gausu daug naudingų patarimų bei gyvenimiškų istorijų, kurios ją dėl to tik dar labiau padarė asmeniškesne. Pati istorija jauki bei lengvo turinio, tačiau tokia, kuri tikrai privers pagalvoti apie savo antrąją pusę...

Knygoje gausu daug naudingų patarimų bei gyvenimiškų istorijų, kurios ją dėl to tik dar labiau padarė asmeniškesne. Pati istorija jauki bei lengvo turinio, tačiau tokia, kuri tikrai privers pagalvoti apie savo antrąją pusę ir į kai kuriuos dalykus pažvelgti visai kitomis akimis.