Taip prasideda knyga:

„Aš gimiau Bombėjaus mieste ... anuo metu. Ne, nieko nebus, nuo datos niekur nedingsi: aš gimiau Narlikaro gimdymo namuose 1947m. Rugpjūčio 15-ąją. O laikas? Laikas irgi svarbus... Iš tikrųjų mušant...

Taip prasideda knyga:

„Aš gimiau Bombėjaus mieste ... anuo metu. Ne, nieko nebus, nuo datos niekur nedingsi: aš gimiau Narlikaro gimdymo namuose 1947m. Rugpjūčio 15-ąją. O laikas? Laikas irgi svarbus... Iš tikrųjų mušant vidurnaktį... aš šlamštelėjau į pasaulį kaip tik tą akimirką, kai Indija tapo nepriklausoma... okultinės tų mandagiai sveikinančių laikrodžių tironijos buvau paslaptingai prikaustytas prie istorijos, mano lemtis amžinai prirakinta prie mano šalies likimo. Trisdešimt metų negalėjau ištrūkti. Aiškiaregiai spėjo mano ateitį, laikraščiai šventė mano atėjimą, politikai patvirtino mano autentiškumą. Mano nuomonės niekas neklausė. Aš, Salymas Sinajis...“

Knyga parašyta 1981 metais. Už šią knygą rašytojas gavo Booker apdovanojimą. Bet, negana to, ši knyga įvertinta kaip geriausia knyga iš knygų per 25 metus, kurios tik buvo gavusios Booker apdovanojimą. Taigi tai jau - knygų knyga. Tiesa ta, kad visos nominuotos, apdovanotos knygos yra nelengvos skaityti. Knyga stora, pilna indiškų spalvų ir kvapų, maisto, tradicijų, mąstymo. Lyg skaičiau kažkur, kad šią knygą rašytojas parašė gavęs honorarą už pirmą knygą ir nusprendė honorarą išleisti ilgai kelionei po Indiją. Gal tai ir tiesa, nes romanas tikrai nukėlė į tą šalį. Aš skaitydama visiškai nesuabejojau perteikiamais išgyvenimais, jausmais, aplinka, lyg tikrai pats rašytojas gyveno tuo laiku ir viską pats savo kailiu išgyveno, kaip kad pagrindinis šios knygos herojus. Šiaip, Salman Rushdie, irgi gimęs 1947 metais.

Viename iš interviu Salman Rushdie yra pasakęs: „Rašytojas privalo būti maištininkas“. Nežinau, apie ką jis rašė savo kitoje knygoje „Šėtoniškos eilės“, kad musulmonų dvasinis lyderis buvo paskelbęs jam mirties nuosprendį, bet „Vidurnakčio vaikuose“ tikrai yra atvirų pasakymų apie Indiros Gandhi politiką ir nepaprastąją padėtį. Gal tai knyga nėra kritikuoti, bet buvo susieta su vidurnakčio vaikų likimu. O buvo taip kaip buvo. Vieną citatą radau knygoje „Indira yra Indija, o Indija yra Indira“... Šita frazė tikrai buvo pasakyta Kongreso partijos prezidento, kai 1977 metais Indira Gandhi buvo dominuojanti persona Indijos politikoje. Knygoje ji buvo vadinama tiesiog Našlė. Ir dar: ...“Bet ji turėjo plaukus, baltus vienoje pusėje ir juodus kitoje; nepaprastoji padėtis irgi turėjo baltąją pusę – viešą, matomą, dokumentais pagrįstą istorikams skirtą – ir juodąją, paslaptingą, nutylėtą klaikynę, kuri ir turėtų mus dominti.“ Tikrai nežinojau, kad Indira Gandi turėjo tokią šukuoseną – juodai baltą, bet tikrai taip yra.

Žodžiu, daug galima kalbėti, stebėtis šita knyga. Ko gero, galima ją skaityti ir ne vieną kartą. Ji tikrai puiki. Ir turi dar vieną geros knygos savybę – ji nenuspėjama. Mane ji stebino iki pat pabaigos.