Sovietmečio verstinės literatūros cenzūra pirmiausia pasižymi tuo, kad nors iš pažiūros ji buvo švelnesnė nei originaliosios literatūros cenzūra, vis dėlto buvo labai apgaulinga, efemeriška, išsklaidyta. Kartu ji buvo įsismelkusi, mažiau reflektuojama, bet veikė tiek vertimo kūrybos ir leidimo procesus, tiek jo recepciją, skaitytoją, visą verstinės literatūros lauką. Kitas sovietmečio...

Sovietmečio verstinės literatūros cenzūra pirmiausia pasižymi tuo, kad nors iš pažiūros ji buvo švelnesnė nei originaliosios literatūros cenzūra, vis dėlto buvo labai apgaulinga, efemeriška, išsklaidyta. Kartu ji buvo įsismelkusi, mažiau reflektuojama, bet veikė tiek vertimo kūrybos ir leidimo procesus, tiek jo recepciją, skaitytoją, visą verstinės literatūros lauką. Kitas sovietmečio vertimo cenzūros ypatumas kyla iš paties vertimų leidybos proceso: iš jo etapų geografinės dispersijos (dalis sprendimų buvo priimama Maskvoje, kita dalis – Lietuvoje), o užtekstiniame lygmenyje – daugybės įvairių veikėjų, kurie, prisidėdami prie vertimo, prisidėjo ir prie jo cenzūros. Todėl vertimo cenzūros (savi)refleksija yra labai sudėtinga, reikalaujanti beveik detektyvinio darbo ją nušviesti ir įvardyti. O sovietmečiu suformuotas užsienio grožinės literatūros kanonas ir tekstinės refrakcijos, įtvirtinančios ideologizuotą kūrinių perteikimą, yra dauginamos iki šių dienų.