Kaip ir priklauso šią knygą į rankas paėmiau kovo 11-ąją. Kas gali pažadinti, priminti meilę Lietuvai, jei ne Justino Marcinkevičiaus eilės? Ir pažadino, ir priminė, kokia stipri meilė tėvynei gali būti, kaip skauda...

Kaip ir priklauso šią knygą į rankas paėmiau kovo 11-ąją. Kas gali pažadinti, priminti meilę Lietuvai, jei ne Justino Marcinkevičiaus eilės? Ir pažadino, ir priminė, kokia stipri meilė tėvynei gali būti, kaip skauda žmogui, ją mylinčiam, kai skauda ir Lietuvai. Man, kaip miesto vaikui, kaimo ilgesio motyvai yra gana tolimi, nors žavintys ir, rodos, kviečiantys paklajot kokio kaimo laukais ir apmąstyti savo būtį. Meilės tarp moters ir vyro šiame rinkinyje nėra apstu, kartais nesuprasi ar eilėraštis moteriai, ar tėvynei skirtas, gal iš esmės čia vienas ir beveik tas pats. Kaip ir meilė kitam žmogui mus prabudina, taip ir meilė tėvynei primena tai, kas brangu ir svarbu.
Kai mirė Justinas Marcinkevičius, prisipažinsiu, apsiverkiau. Tyliai braukiau ašaras nuo savo veido, nes jis beveik ir buvo pati tėvynė, jos nuostabus balsas. Su jo poezija augau, ją mokiausi savo noru mintinai ir dar dabar kartais vakarais, kai nėr, kur dėtis, mintyse kartoju eilėraštį "Toks vakaras". Neįsivaizduoju, kaip ši poezija galėtų nepažadinti meilės širdyje, užkurti užgesusią ugnį. Justinas Marcinkevičius yra (fiziškai buvo, bet juk kūryba vis dar YRA) ta žvakė tamsią naktį, kuri parodo kelią, kuri mus kreipia ten, kur jauku, kur gera - NAMO.