„Va, pažiūrėk! Pilyje pagimdė karalienė, ir pas mus kamaroje yra karalienė. Tik kad viena pagimdė dukterį, o antra – pavainikę nykštukę.“

Tą pačią 1526 m. lapkričio naktį Krokuvoje gimė dvi mergaitės: Lenkijos karaliaus Žygimanto I Senojo ir karalienės Bonos Sforcos duktė Kotryna ir mažutėlė Dosia, nesantuokinis tarnaitės Reginos ir salyklininko Bartolomėjaus santykių vaisius....

„Va, pažiūrėk! Pilyje pagimdė karalienė, ir pas mus kamaroje yra karalienė. Tik kad viena pagimdė dukterį, o antra – pavainikę nykštukę.“

Tą pačią 1526 m. lapkričio naktį Krokuvoje gimė dvi mergaitės: Lenkijos karaliaus Žygimanto I Senojo ir karalienės Bonos Sforcos duktė Kotryna ir mažutėlė Dosia, nesantuokinis tarnaitės Reginos ir salyklininko Bartolomėjaus santykių vaisius. Likimas lėmė, kad Dosia atsidūrė karališkajame dvare ir tapo neatsiejama Kotrynos gyvenimo dalimi.

Augdama su karalaite ir jos seserimis Dosia susipažino su karališkojo gyvenimo kasdienybe, tapo įvairiausių istorinių įvykių – puotų, vestuvių, sąmokslų ir prievartavimų liudininke. Dosia matė ne tik Vavelio rūmų menes, bet ir alchemikų dirbtuves, gimdymo kambarius ir paleistuvystės namus. Dosia regėjo viską. Ir nieko nepamiršo.

Populiari lenkų rašytoja ir istorikė Anna Brzezińska knygoje „Vavelio dukterys“ pateikia išsamų ir visapusišką moterų gyvenimo valdant paskutiniams Jogailaičiams aprašymą. Jos istorijos herojės – ne tik aukštakilmės karaliaus Žygimanto I Senojo dukterys, bet ir paprastos moterys, su kuriomis XVI a. Lenkijoje dažniausiai buvo elgiamasi kaip su beteisėmis vergėmis. „Vavelio dukterys“ stebina didingumu ir detalumu, patraukia spalvingu siužetu ir gyvais aprašymais. 

Intriguojantis, novatoriškai sumanytas istorinis romanas apie išskirtinį Lenkijos ir Lietuvos istorijos etapą, kuriame Jogailaičių dinastija yra galybės apogėjuje ir kartu – ant prarajos krašto.

„Iki šiol nieko panašaus nebuvo. Tai pasakojimas apie Renesanso Lenkiją, Vavelio pilį ir Jogailaičių karališkąją šeimą iš moters perspektyvos. O moterys mato daugiau, nes jos mato ir virtuvę, ir miegamąjį, ir iždą, ir tvartą. Jos girdi šnabždesius atokiausiuose užkampiuose, užuodžia paslaptis, klastas ir apgaules.“ 

Wojciech Orliński, „Gazeta Wyborcza