Nors knyga pavadinta „Vaikų literatūra“, ji daugiausia – apie tėvus. Šį kūrinį, motyvuotą prisirišimo, galima laikyti eklektiška ir jaukia įvairiopos tėvystės patirties enciklopedija. Per keturiolika šio fragmentiško autofikcinio romano dalių žymus Čilės rašytojas Alejandro Zambra nepaliauja tyrinėti, kaip vaiko gimimas ir augimas keičia ne tik dabartį bei ateitį, bet ir praeities...

Nors knyga pavadinta „Vaikų literatūra“, ji daugiausia – apie tėvus. Šį kūrinį, motyvuotą prisirišimo, galima laikyti eklektiška ir jaukia įvairiopos tėvystės patirties enciklopedija. Per keturiolika šio fragmentiško autofikcinio romano dalių žymus Čilės rašytojas Alejandro Zambra nepaliauja tyrinėti, kaip vaiko gimimas ir augimas keičia ne tik dabartį bei ateitį, bet ir praeities suvokimą.

„Vaikų literatūrą“ pradeda jautrus, eseistiškas pirmųjų tėvystės metų dienoraštis, tačiau tekste gana greitai įsisuka grožinės literatūros mechanizmai. Viename fragmente skaitome pasakojimą apie jungiamąją ir destruktyvią keiksmažodžių galią vaikystėje. Kitame vyras, paveiktas migreną malšinančios psichodelinių grybų dozės, bando iš naujo prisijaukinti sudėtingą ropojimo meną. Toliau – komiškas traktatas apie tėčių „futbolo liūdesį“, istorija apie tėvą, nesiteikiantį išleisti sūnaus į jau užsakytą kelionę po Niujorką, kol šis neapsikirps, bei nuolat taisomas ir pildomas vaikystės atsiminimas apie neteisingą apkaltinimą vagyste.

Šių tekstų, kupinų šilumos, humoro ir žaismingumo, tematika juda nuo buvimo tėvu prie buvimo sūnumi, vaiku, partneriu; čia tyrinėjama draugystė, pirmosios meilės ir santykiai, patyčios, agresija, vyriškumas, išankstinės nuostatos, atmintis ir savęs supratimas. Švelniais naratyvais puikiai atkurdamas tėviškos kasdienybės ir per atmintį perleistos vaikystės tekstūras, Zambra aiškinasi, kaip šeimose formuojasi istorijos, kaip jos pasakojamos ir kaip keliauja per kartas. Sykiu jam įdomu, kokį vaidmenį čia vaidina vaikai, verčiantys pamiršti neviltį ir susireikšminimą, kažkur šalin nustumdami chronologinio laiko tironiją.