Knygyne dar apie Kalėdas Hailji knygą pirkau nekantraudama kuo greičiau kibti - vertimas tiesiai iš korėjiečių kalbos (gal jau apskritai nebeversime knygų iš jų vertimų? Prisimenat, kaip pasikeitė Murakamio lietuviškasis...

Knygyne dar apie Kalėdas Hailji knygą pirkau nekantraudama kuo greičiau kibti - vertimas tiesiai iš korėjiečių kalbos (gal jau apskritai nebeversime knygų iš jų vertimų? Prisimenat, kaip pasikeitė Murakamio lietuviškasis tekstas, kai pagaliau imta jį versti tiesiai iš japonų?), leidimas patogus skaityti viešajame transporte (tramvajuose Prahoje paprastai skaitau su universitetu nesusijusias knygas), ir tas potencialiai skanus kokteilis - azijietiškas magiškasis realizmas lietuviškose gatvėse ir varduose... Deja, vos pradėjus tą kokteilį ragauti, pasirodė, kad ingridientai ne visai dera tarpusavyje, kad suplaktas kažkaip ne taip, o galiausiai ėmė kliūti ir stiklinė, ir spalva, ir kvapas, ir konsistencija.

Pirma problema yra ta, kad romano kalba neatlieka savo funkcijos - ji bando apibūdinti įvykius ir objektus, bet tik graibo paviršių, niekada taip ir neprisikasdama iki esmės, nedurdama skaitytojui tiesiai į tarpuakį nė vieno kartelio. Korėjietiškai moku pasakyti kokius tris žodžius, todėl visiškai negaliu spręsti, ar tai susiję su vertimu ir kalbų sistemų skirtumais, ar ne; gali būti, kad tekstas tik lietuviškai toks suglebęs, o korėjietiškai - visiškai įtikinantis ir gyvas. Murakamio vertimai iš japonų kalbos aiškiai parodo, kad kalbų sistemų skirtumai netrukdo atsirasti geram vertimui; nesinori nei kritikuoti paties Hailji kalbos - tai pirma ir tikrai paskutinė jo knyga, kurią skaičiau, - nei vertėjo Martyno Šiaučiūno-Kačinsko, su kurio darbais taip pat nesu susipažinusi.

Iš kitos pusės, siužetas taip pat nuvilia - neįtikėtinai nuspėjamas (kas šiaip nebūtinai turi būti bėda, bet šiuo atveju buvo žaidžiama "paslaptimis", kurias galima atspėti net nepriėjus iki klaustuko, ir "paslaptingumu", kuris, nepalaikomas nei plikos ir suglebusios kalbos, nei siužeto, tiesiog garavo į orą), labai eskiziškas (iš tikrųjų tą nuspėjamumą galėtų ištaisyti didesnis dėmesys detalėms - dabar visi faktai ir įvykiai knygoje pliki, juos per daug lengva sujungti), bet kartu ir labai kinematografiškas (turiu mintyje - tinkamas kino scenarijui, o ne romanui; kažkur skaičiau, kad būtent taip ir turėjo būti, bet dėl kažkokių priežasčių rašytojas nusprendė besimezgantį scenarijų paversti romanu; juokingiausia, kad dabar vis tiek pagal jį statomas filmas - šitas kūrinys tinkamas nebent kino ekranui, bet tikrai ne popieriui!)

Knygą skaičiau visą amžinybę, nes vis su malonumu įterpdavau ką nors kita, ją palikdama "vėlesniam laikui"; kai galiausiai pasiėmiau pribaigti, iki pabaigos nusikapstyti padėjo tik atlaidi šypsenėlė. O ką daugiau daryti skaitant tokį tekstą (paryškinimai mano):

"Išsiskyręs su Vilma Halas vėl be jokio tikslo aklai nudrožė sningančiomis gatvėmis. Taip bemaklinėjant, tolumoje pasirodė Rusijos stačiatikių cerkvė. Dėl nesiliaujančio sniego kupolinis cerkvės pastatas atrodė lyg plevenantis ore ir skleidė kažkokį mistišką grožį. To grožio pakerėtas, Halas snieguotu lauku patraukė cerkvės link." (p. 112)

"- Nelaimingas tėvynaini! - tarė Jorgita vėl išskėsdama rankas ir apsivydama Halui kaklą. - Vyras mane supras. Jis žinos, kad jūs - vienišas keliauninkas, ieškantis Užupio respublikos.
Pasakė vos ne verkiančiu balsu, o Halas karštligiškai prasegęs jos marškinius surado akinamai baltas, geidulingai gražias krūtis. Lyg pamišęs ėmė čiulpti. Jorgita staigiai išsitraukusi gražią geidulingą krūtinę, Halui vis dar tebekandžiojant, švelniais judesiais glostė jam galvą ir tarsi sau murmėjo:
- Jūs visiškai kaip pusbrolis. Tą vakarą, prieš iškeliaudamas ieškoti prarastos tėvynės, jis visiškai taip pat čiulpė man krūtis.
Iš jos akių pabiro ašaros, o tenoro giedamas Užupio respublikos himnas jau mušė paskutinius akordus." (p.147)

Vienintelis potencialiai vertingas dalykas "Užupio respublikoje" gali būti nebent faktas, kad korėjietis parašė knygą įkvėptas viešnagės Lietuvoje (kas ir buvo pagrindinis knygos populiarinimo Lietuvoje punktas), bet iš tiesų knyga nei siekia atvaizduoti Lietuvą, nei apskritai skiria didelį dėmesį geografinei veiksmo lokacijai - daug svarbesnis čia yra išgalvotos valstybės faktas, o tai, kad Užupis iš tiesų egzistuoja, korėjiečiams paaiškėjo tik knygai kiek išpopuliarėjus ir Hailji papasakojus jos atsiradimo aplinkybes. Puiku, kad jam Lietuvoje patiko, bet gal nebepraktikuokime to nevisavertiškumo komplekso, kai viskas, kur paminėtas žodis "Lietuva", staiga įvardijama šedevru.