„Man plyšo iš skausmo širdis, kai supratau, kad moteris, su kuria gyvenau beveik keturis metus, ir kurią mylėjau labiau nei gyvenimą, niekados nebegalės būti su manimi. Negalėsiu jos vesti, su ja susilaukti vaikų, kartu pasenti ir pragyventi viso gyvenimo. Neišdrįsau jai pasakyti tiesos. Meldžiau, kad mano poelgis jos neįskaudintų. Man teko užbraukti liniją, kuri skirtų buvusį mano gyvenimą,...

„Man plyšo iš skausmo širdis, kai supratau, kad moteris, su kuria gyvenau beveik keturis metus, ir kurią mylėjau labiau nei gyvenimą, niekados nebegalės būti su manimi. Negalėsiu jos vesti, su ja susilaukti vaikų, kartu pasenti ir pragyventi viso gyvenimo. Neišdrįsau jai pasakyti tiesos. Meldžiau, kad mano poelgis jos neįskaudintų. Man teko užbraukti liniją, kuri skirtų buvusį mano gyvenimą, nuo dabartinio egzistavimo. Aš tik meldžiau aukščiausiojo, kad ji supykusi susirastų kažką kitą ir palaidotų mane savo prisiminimų kapinėse. O aš jau atliūdėsiu už mus abu."

Kaip jaustis vyrui, kai jis sutinka visą gyvenimą mylėtą ir prarastą moterį?
Kaip jaustis tėvui, kai jis sužino, kad turi nuostabų sūnų, apie kurį nieko nenutuokė?
Kaip jaustis vyrui, kai jis supranta, kad jo mylima moteris priklauso kitam, o jo pirmagimis sūnus vadina jį tėčiu?
Kaip jaustis jo nemylimoms žmonoms, pamačiusioms gražuolę, kuri pagimdė jų vyrui taip trokštamą pirmagimį sūnų?
Pavydas naikina ir žudo.
Ar pavyks jam atsikovoti mylimą moterį ir susigrąžinti sūnų?
Ar pavyks Amirui išgelbėti Andželiną? Ir jei taip, tai kokia kaina?
Ar pavyks Rašidui įtikinti savo mylimąją pasilikti su juo?
Ar pavyks Andželinai išsikovoti teisę pasilikti su mylimuoju?
O jei aš paklausčiau, ką paaukotumėte jūs dėl savo mylimo žmogaus ?

„Jūsų rankose mano devinta istorija, pakviesianti jus į ilgą kelionę, kurioje supažindinsiu su savimi pasitikinčia, drąsia ir mylinčia moterimi Andželina Harvel. Man be galo norėjosi susikurti dar vieną stiprią asmenybę - moterį, žinančią savo vertę ir turinčią tikslų.
O tada atkeliavo visa istorija apie dviejų skirtingų pasaulių susidūrimą. Man norėjosi surasti Andželinai lygiavertį partnerį, ir taip atsirado jis - tylusis, ramusis Amiras, išorėje spinduliuojantis ramybe, viduje degantis kaip lava. Du protingi, veiklūs žmonės, savaip užkariaujantys pasaulį.

Mes visi turime savo praeitį, tokią turėjo ir Andželina. Ir ta praeitis, kaip istorijos katalizatorius mano pasakojimui suteikė pikantiškumo ir aistros. Taip kūrinyje atsirado trečiasis veikėjas, sujaukęs mano pasakojimą ir pakeitęs viską, ką mes iki tol manėme žinantys. Tiesa, su tuo veikėju teks visiems skaitytis, nes jo norai tampa įstatymais. Tik ar jie turės įtakos Andželinos sprendimams?
Tada dar pridėkime mažąjį Andželinos sūnų, kuris tampa mano istorijos visų įvykių ašimi.
O tada viską persikelkime ten, kur pučia karšti vėjai ir siaučia smėlio pūgos, kur moterys kalba akimis ir už savo teises kovoja kitokiais būdais nei mes pratę. Pridėkime pavydo ir neapykantos, leiskime įvykiams tekėti netikėta linkme. Pažiūrėkime, kaip seksis Andželinai kovoti už tai, kas jai svarbu. Ir dar kartą įsitikinkime, ką gali meilė.

Ir tik jums spręsti, ar man pavyko išlaikyti įtampą visoje istorijoje, ar tokios pabaigos tikėjotės.
Ne, tai tikrai ne Pelenės istorija. Ji nėra saldi, kaip tie gardėsiai šeicho rūmuose. Ar tai meilės romanas? O taip. Jei jūs paklausite, ar jis gerai baigėsi, aš tik atsakysiu, kad šioje istorijoje visi turėjo savo tikslų, ir jie vienaip, ar kitaip išsipildė.
Man tiesiog labai trūko savimi pasitikinčios, savo tikslų siekančios ir stipriai mylinčios veikėjos. Ir tokią aš dar kartą susikūriau."

Tyla Audroje