Likimas lėmė, kad esu tarp tų, kurie balsavo už valstybės, leidžiančios žmonėms gimti laisvėje, atkūrimą. Savo knygose („Su Sąjūdžiu už Lietuvą“ ir „Karas“) pasakojau, koks sudėtingas ir sunkus buvo kelias į laisvę.

Siužetas, su kuriuo dabar noriu supažindinti skaitytojus, nėra išgalvotas, nors taip gali pasirodyt. Tai ne literatūra, ne įtempto siužeto trileris, o trisdešimt...

Likimas lėmė, kad esu tarp tų, kurie balsavo už valstybės, leidžiančios žmonėms gimti laisvėje, atkūrimą. Savo knygose („Su Sąjūdžiu už Lietuvą“ ir „Karas“) pasakojau, koks sudėtingas ir sunkus buvo kelias į laisvę.

Siužetas, su kuriuo dabar noriu supažindinti skaitytojus, nėra išgalvotas, nors taip gali pasirodyt. Tai ne literatūra, ne įtempto siužeto trileris, o trisdešimt metų mano gyvenimo. Ši knyga – apie asmeninę istoriją, kuri nuo 1991-ųjų lapkričio vidurio man beveik užgožė kitus įvykius.

Sklaidydamas senus dienoraščius, stebiuosi, kad skausmas, nepaisant visų mane užgriuvusių peripetijų, neužlieja smegenų ir rašydamas likau gana objektyvus. Gal net per daug nešališkas. Lyg užsirašinėčiau ne apie save, o apie visai kitą žmogų, su kuriuo dedasi tokie keisti dalykai. Užrašų tiek daug, kad kai kurių teko atsisakyti, kai ką sutrumpinti. Daug citatų iš oficialių Aukščiausiosios Tarybos stenogramų, nes antraip sunku patikėti, kad tokie žodžiai iš tikrųjų buvo pasakyti.

Virgilijus Čepaitis