Štai ir perskaičiau antrąją dalį iš garsiosios "The Futurica Trilogy". Antroji knyga vadinasi "The Global Empire". Pavadinimas grėsmigas, bet ir dalyvauju ne kur kitur, o knygų iššūkyje 2013. Kaip jau galima spręsti iš...

Štai ir perskaičiau antrąją dalį iš garsiosios "The Futurica Trilogy". Antroji knyga vadinasi "The Global Empire". Pavadinimas grėsmigas, bet ir dalyvauju ne kur kitur, o knygų iššūkyje 2013. Kaip jau galima spręsti iš knygos pavadinimo, joje kalbama apie naująją pasaulio tvarką -- "The Global Empire".



Kokios prielaidos yra tai naująjai pasaulio tvarkai atsirasti, nes juk turime funcionuojančią pasaulio tvarką? Trilogijoje gan vaizdžiai aprašomą kokią reikšmę turi mūsų šiandieniniai politikai - aktoriai medijų dramaturgijoje. Panašiai kaip ir žymiojoje citatoje "Politics is Hollywood for Ugly People". Bet trilogijos kontekste politikus-aktorius reikia suprasti kiek kitaip nei citatoje - dabartinė politika yra gilioje krizėje, nes jai radikaliai trūksta idėjų (Aušra Maldeikienė galėtų pakonsultuoti, kodėl tų idėjų trūksta), ir todėl politikai tampa vis mažiau ir mažiau svarbūs, todėl jiems reikia (yra pavyzdžių kaip mažiau apdovanoti Lietuvos politikai veržte veržiasi į visokius TV projektus, kurie turi bent kažkokį reitingą) vaidinti medijų siužetuose, kad neva jie daro kažką svarbaus. Natūralu, kad šitie vaidinimai turi kažkokį visuomenės mulkinimo atspalvį. O dar Abraham Lincoln yra sakęs, kad: "You can fool all the people some of the time, and some of the people all the time, but you cannot fool all the people all the time." Tai čia tas laikas jau ir atėjo.



Atsakymo į klausimą, kodėl pokyčiai globaliose galios struktūrose yra neišvengiami, reikėtų ieškoti pirmojoje trilogijos dalyje "The Netocrats". O vienu sakiniu idėja būtų maždaug tokia: per visą istoriją žmonija tolo nuo natūralumo ir plėtojo kultūrą (plačiąją prasme), o didžiosios kultūros revoliucijos (o tuo pačiu ir valdančiosios klasės pasikeitimas) buvo sąlygotos informacijos pasiekiamumą kardinaliai didinančių technologijų atsiradimo. Dabar kaip tik yra tas laikas, kai žmonija išgyvena tokią revoliuciją, kurios pagrindinė priežastis yra internetas. Faktas kaip blynas, kad žmoniją per 2008 metus pagamino daugiau informacijos nei per visą istoriją iki 2008 metų, o šiek tiek pagalvojus lengva suprasti, kad čia yra revoliucija.



Taigi, knygoje autoriai pristato savo idėją, kokia ta naujoji pasaulio tvarka turėtų būti. Jei kalbama apie globaliai pamatinius dalykus, tai į sceną neišvengiamai iškylą metafizikos problemos. Natūralu, jog tam, kad deramai pristatytum savo naująją metafiziką, reikia ją išskirti iš ankstesnių metafizikų, vadinasi, ir palyginti su jomis. Šita palyginimo dalis knygoje bent jau man pasirodė gana komplikuota, nes čia kalbama apie panašumus ir skirtumus koncepcijų tokių mąstytojų kaip Friedrich Wilhelm Nietzsche, Martin Heidegger, Michel Foucault, Gilles Deleuze, etc. Jei skaitytojui teko susidurti su šių mąstytojų tekstais, tai turbūt įsivaizduoja, koks komplikuotas gali būti šios knygos tekstas. Taigi, autoriai remdamiesi metafizos paradoksais (!) pristato savo "paradoksų metafiziką". Šita paradoksų metafizika man sukėlė įspūdį, kad tuo pat metų mes turime iš visų jėgų stengtis kažką sukurti, nors aiškiai žinome, kad nieko sukurti nepavyks. Kas yra nei racionalu, nei neracionalu - tai yra, anot autorių, transracionalu (transracionalumo idėjos ištakas autoriai kildina iš reliatyvumo teorijos!). Šito transracionalumo, sąmoningo (laisvas ir labai blogas vertimas iš angl. affirmative) nihilizmo (idėja čia ta, kad nėra vieno geriausio "žodyno" (pvz. religijos), bet šventa yra idėja, kad yra daug žodynų), paradoksiškumo ir radikalaus pragmatizmo ir yra persmelkta toji naujoji pasaulio tvarka.



Mano primityviu supratimu ta naujoji pasaulio tvarka yra radikali (ir be kita ko labai įtikinanti) istorijos reinterpretacija su šiokia tokia projekcija į netolimą ateitį. Va ta žmonijos istorijos interpretacija ir yra spalvingiausia knygos dalis. Vien ko vertas autorių pažiūris į dabar problematiškas chemines substancijas (pvz. visokius narkotikus ar kokius nors implantus)! Juk iš esmės mūsų kūnai yra siautėjančių hormonų ir kitų cheminių medžiagų makalynė, kuri evoliucijos eigoje jokių tabu nepaisė. Tad, anot autorių, nėra didelės prasmės kovoti prieš kažkokias chemines medžiagas, nes vis mažiau žmonių bereikia fabrikuose, o tuo pat metu yra didėja poreikis spontaniškam kūrybiškumui, o tam tikros cheminės medžiagos kartais padeda tą kūrybiškumą sužadinti (aišku ir numalšinti jos padeda). O šita mintis veda prie to, kad žmonių kūnai yra panašiai kaip facebook'o profilio nuotraukos - be didelių skrupulų keičiami objektai, tiesiog kažko reprezentacija. Jei minutei pagalvoji apie visokius dizainerius, tai autorių požiūris pasirodo esantis labai arti tiesos. Be cheminių medžiagų problemaikos dar yra nagrinėjamos tokios temos kaip darvinizmas, nacizmas, feminizmas, etc. Tad skaitymas neprailgs.



Skaitant šią knygą kylo daugybė idėjų. Paskutiniuose knygos puslapiuose teigiama, kad švietimas taps madingas, nes spontaniškas kūrybiškumas (kuo transracionaliau tuo geriau) bus labai pageidaujama žmogaus savybė, o tam, kad ją plėtotum reikia kažkaip šviestis. Autoriai teisūs, nes galybė pinigų yra investuojama į visokius startup'us, o tuo pačiu ir į MOOC'sus (angl. massive open online courses), bet, mano nuomone, MOOC'sai turi ne visai gerą idėją (misses the point), kokius kursus reikia pateikti... MOOC's pagrinde siūlo seno kirpimo universitetinius kursus: programavimą, matematiką, fiziką, elektronikos inžineriją... Aišku ir jie yra neblogai, bet tokie kursai kaip "prototipų kūrimos technikos" (Juhani Risku teigė, kad per savaitę galėtų išmokyti) ar įvairios smegenų mankštos technikos, manau, stipriai išaugintų MOOC'sų populiarumą (irba madingumą). Kažkiek panašu, kad tai galėtų būti idėja startup'ui.



Dėliojant taškus ant "i", turiu pasakyti, kad knyga tikrai verta dėmesio ir ją rekomenduoju visiems, kas netingi šiek tiek pasigalinėti su ne visai paprastais tekstais. O pats iš karto sėdu prie trečiosios ir gaila jau paskutinės trilogijos dalies.