Monografijoje siekiama į įstatymo kategoriją pažvelgti filosofiniu ontologiniu žvilgsniu, atskleidžiant pamatinę įstatymiškumo sąsają su būtimi. Šios idėjos teorinė realizacija verčia atkreipti dėmesį į teoriniu požiūriu neapibrėžtą beveik sinonimišką įstatymo ir teisės traktavimą. Dažnai šie du šiuolaikiniai terminai, kai keliamas jų „pagrindų“, prasmės, pačios jų...

Monografijoje siekiama į įstatymo kategoriją pažvelgti filosofiniu ontologiniu žvilgsniu, atskleidžiant pamatinę įstatymiškumo sąsają su būtimi. Šios idėjos teorinė realizacija verčia atkreipti dėmesį į teoriniu požiūriu neapibrėžtą beveik sinonimišką įstatymo ir teisės traktavimą. Dažnai šie du šiuolaikiniai terminai, kai keliamas jų „pagrindų“, prasmės, pačios jų sampratos klausimas, tėra atskiriami kableliu. Vienintelis iš istorinės perspektyvos prisimenamas dalykas yra tai, kad apie įstatymus mąstė „dar graikai“, o teisė yra romėnų palikimas. Tikra tiesa, taip ir yra. Paslėpta tokio paviršutiniško „priminimo“ nuostata – kad apie „tikrąjį“ įstatymą skirta mąstyti filosofijai, o teisė esanti teisės „mokslo“, tegul ir teorinio, objektas. Sunku nuneigti tokią aiškią nuostatą. Bet kablelis tarp šių terminų negelbsti, jei kalbame apie teisės filosofiją.

Ar įmanomas istorinis ir teorinis įstatymo ir teisės suplakimas? Kas yra teisė? Kur ji lokalizuojasi? Kuo ji skiriasi nuo įstatymo? Ar Nomos prasmės atskleidimas neatvestų ir į teisės ištakų ontologinį prisiminimą iš naujo? Šie klausimai verčia leistis į kontroversišką ir netgi pavojingą kelionę, kurią įrėmina ontologinis maršrutas „nuo Nomos prie Ius“. Įstatymiškumo ontologinių ištakų paieška ne tik graikiškajame nomos, bet ir romėniškojoje ius atveria perspektyvą, leidžiančią šioje monografijoje atskleisti ontologinį įstatymiškumo įprasminimą šiuolaikinėje filosofijoje.