„Tarkvinijos arkliukai“ – lyg ir atostogų romanas, nunešantis į Italijos kokį tai kaimelį, alinamą beprotiško karščio. Draugų grupelė atostogauja ten jau ne pirmus metus, tik šįkart atostogos visiškai...

„Tarkvinijos arkliukai“ – lyg ir atostogų romanas, nunešantis į Italijos kokį tai kaimelį, alinamą beprotiško karščio. Draugų grupelė atostogauja ten jau ne pirmus metus, tik šįkart atostogos visiškai nedžiuginančios. Kalnuose, šalia kaimelio, žūsta išminuotojas ir atkeliavę jo senučiukai tėvai niekaip nesutinka pasirašyti mirties liudijimo. O grupelė draugų tarytum darosi pramogą sau ir pateisinimą savo bereikšmėms atostogoms – vis keliauja pas senučiukus ir neša jiems maisto. Nepamenu, ar esu skaičiusi apie tokias nykias atostogas. Rytas prasideda neišsimiegojus, šalta kava, maudynės, mažiausiai trys Bitter Campari, cigaretės, kažkokios neaiškios meilės, nuolatiniai barniai ir dūsavimai, tada tas pats maistas viešbutyje kasdien, padūsavimai, senelių aplankymas, kažkoks neaiškus pergulėjimas pakrūmėj, dar kokie trys Bitter Campari, susipykimas su vaiko aukle, nes ji nuolat priešgyniauja prižiūrimo vaiko tėvams, tada vėl Bitter Campari, cigaretė, pazyzimai, lietaus tikėjimasis ir bandymas miegot... tada vėl viskas iš naujo.

Visiškai nykus romanas, kurio pagrindinės minties net nepavyksta suvokti. Nei ten apie meilę, nei ten apie atostogas, toks apie nieką. Tik pavadinčiau jį dialogų romanu, nes čia labai daug pokalbių, tik, kad jie beprasmiai, nykūs. Niekada nenorėčiau pakliūt į tokias atostogas, su tokiais nykiais, nuobodžiais žmonėmis. Jau geriau tada atostogaut vienai. Neradau nė vieno įdomaus personažo, nė vieno kabliuko, tik kažkokį mykimą myli-nemyli, nori-nenori. Gal tik vienintelis pliusas – tas mažas grybšnis Italijos ir vasaros. Turiu nuojautą, kad tas žuvęs išminuotojas galbūt buvo koks gilesnis simbolis, kurio aš neiššifravau, bet, jeigu atvirai, man net nebuvo įdomu tai daryti.

Dažniausiai knygose įžvelgiu kažkokią savitą prasmę, pasiimu kažką daugiau nei vien tik jos siužeto vingius, tačiau šįkart galiu nebent, kaip tie atostogautojai dejavo dėl savo atostogų, padejuot prisiminus juos. Nors ką čia, perskaičiau ir pamiršiu.