Nesu A. Užkalnio gerbėja. Tikrai niekada gyvenime nebūčiau skaičius jo knygos, tačiau man ją padovanojo draugė ir tokia veido išraiška, kuri sakė: " Nepyk, bet norėjosi nors kartą gyvenime padovanot ką nors, ko tu tikrai...

Nesu A. Užkalnio gerbėja. Tikrai niekada gyvenime nebūčiau skaičius jo knygos, tačiau man ją padovanojo draugė ir tokia veido išraiška, kuri sakė: " Nepyk, bet norėjosi nors kartą gyvenime padovanot ką nors, ko tu tikrai nemėgsti ir tau tikrai nereikia". Mano veido išraiška irgi nebuvo geresnė. Gal ir nebūčiau vis tiek jos skaičius, bet draugei buvo labai smalsu ar jau knygą perskaičiau ir kokie mano įspūdžiai. Ir ką aš galiu pasakyt. Iš pradžių likau maloniai nustebinta, nes knyga tikrai užkabino, netgi pagalvojau, gal veltui aš tą Užkalnį taip peikiu ir nurašau. Deja. Nežinau, kas žmogui nutiko, bet pradžioje pasirodžiusi įdomi ir įtraukianti istorija, virto nupigintu ir nieko vertu pasakojimu, kurį kažkaip tai reikėjo užbaigti. Tad nenuostabu, kad po to prasidėjo ir kabinėjimasis prie detalių, nepasitenkinimas ir t.t. Nežinau, kam patinka bukos knygos, be jokios minties, su Lietuvos "elito žvaigždėmis", valio - ši knyga tikrai jums (nors apie savo draugę to pasakyt negalėčiau, bet kam nepasitaiko?). Nepykit, bet tikrai nemanau, kad ši knyga yra ta knyga, kurią reikėtų ar vertėtų skaityti, kuomet norisi ko nors lengvo, neapkraunančio. Patikėkit manim, knygynuose, bibliotekose pilna tokių knygų, tik nereikia tingėt paieškot. Galų gale, dabar juk pilna visokiausių meilės romanų, kokių tik nori, knygynuose lentynos nuo jų tieisog lūžta, tad jau geriau, mano manymu, juos skaityti, negu Užkalnį. Aš rimtai.