Knygą „Sniego spalva per balta. Norma ir galia sakytiniuose gyvenimo pasakojimuose“ sudaro dešimties gyvenimo pasakojimų filosofinė interpretacija. Kalbama ne apie konkrečius žmones ar jų gyvenimus, o apie pasakojimo būdą, intenciją ir paveikumą: į kiekvieną pasakojimą žvelgiama kaip į veiksmą, atliekamą savitame normatyviniame kontekste.

Knygoje „Sniego spalva per balta“ apmąstomi...

Knygą „Sniego spalva per balta. Norma ir galia sakytiniuose gyvenimo pasakojimuose“ sudaro dešimties gyvenimo pasakojimų filosofinė interpretacija. Kalbama ne apie konkrečius žmones ar jų gyvenimus, o apie pasakojimo būdą, intenciją ir paveikumą: į kiekvieną pasakojimą žvelgiama kaip į veiksmą, atliekamą savitame normatyviniame kontekste.

Knygoje „Sniego spalva per balta“ apmąstomi dviejų tipų pasakojimai – tie, kuriais steigiama stiprioji tapatybė, kai pasakotojas ar pasakotoja palaiko ar tikslina vyraujančias normas, ir tie, kurių „aš“ išnyra daug rečiau ir pasirodo ne užimdamas aiškią poziciją, bet stebėdamas, liudydamas. Tai vadinamieji silpnojo tapatinimosi pasakojimai, atskleidžiantys gebėjimą vengti priskyrimo tam tikrai grupei ar tipui, neleidžiantys sureikšminti kurios nors vienos savo savybės, besipriešinantys stigmatizavimui.

Gyvenimo pasakojimai nėra nei sprendimai, nei atsakymai, nei tezės. Jų klausydami ir apie juos mąstydami susiduriame ne su racionalia autorefleksija, o su gryna gyvybe – daugiabalse, daugiaforme ir daugiasluoksne.