Tęsiu savo nuodugnų H. Ibesno dramų skaitymą. Tik šįkart nusivyliau. Perskaičiusi "Lėlių namai" tikėjausi, kad visos jo dramos bus tokios įspūdingos, bet, žinoma, tikėtis buvo naivu. Juk būtų rimta problema, jei man...

Tęsiu savo nuodugnų H. Ibesno dramų skaitymą. Tik šįkart nusivyliau. Perskaičiusi "Lėlių namai" tikėjausi, kad visos jo dramos bus tokios įspūdingos, bet, žinoma, tikėtis buvo naivu. Juk būtų rimta problema, jei man patiktų viskas iš eilės. "Šmėklose" vėl (kaip ir "Lėlių namuose") pasakoja apie besąlygiškai savo vyrą (šiuo atveju jo atminimą) saugančiai žmonai ir jos meilę vaikui. Velionis kamerheris Alvingas buvo puolęs žmogus ir savo žmonos gyvenimą pavertė tikru pragaru, tačiau (nors kartą ir mėgino pabėgti) ji buvo pasiryžusi kentėti ir kęsti vyro žeminimus, nes juk gyvenimas ir skirtas kančiai, juk kitų nuomonė svarbiausia, juk negalima leisti sau atsidurti žmonių apkalbų objektu. Saugodama savo vyrą ji atsisakė savo sūnaus (kad jis nematytų tėvo nuklydimų) ir visą gyvenimą gyveno mele. Galiausiai, praėjus 10 metų po vyro mirties, ji ryžosi viską papasakoti sūnui, bet jau buvo per vėlu. O moralas? Tikriausiai tai, kad kvaila aukoti savo laimę ir laisve vardan paslėptum kažkieno niekšybes, kvaila bijoti judėti į priekį dėl baimės prarasti gerą vardą tų žmonių akyse, kuriems kitų nelaimės kelia tik džiugesį širdyje. Viskas aišku ir labai paprasta. Tik tikriausiai nemažai žmonių vis dar gyvena Fru Helenos Alving (Alvingo našlės) mintimis ir bijo eiti savo laimės keliu, nes per daug rūpinasi ką pasakys kiti, bijo, kad sugriaus kažkokius keistus, kitų sugalvotus idealus.