Pamenu, jog šią knygą visiškai atsitiktinai pasigriebiau keliaudama. Nieko ypatingo nesitikėjau. Ir labai labai klydau. Vos tik ją atsiverčiau, sunkiai galėjau paleisti iš rankų, vaikščiodama kambaryje, valgydama, skaičiau...

Pamenu, jog šią knygą visiškai atsitiktinai pasigriebiau keliaudama. Nieko ypatingo nesitikėjau. Ir labai labai klydau. Vos tik ją atsiverčiau, sunkiai galėjau paleisti iš rankų, vaikščiodama kambaryje, valgydama, skaičiau ir šią knygą, nes negalėjau atsitraukti, o kažkur išėjus, vis svajojau apie tą akimirką, kai vėl galėsiu ją atsiversti. Seniai beskaičiau kažką tokio, kad jausčiausi it priklausoma. Taigi, kuo ši knyga man tokia ypatinga? Visų pirma, man tikrai patinka, kai rašytojai nuimami nuo pjedestalo. Juk įprasta juos vaizduoti kaip talento, rimtumo ir rašymo mašinas, tačiau toli gražu taip nėra. Šioje knygoje telpa viskas - nuo pačių paprasčiausių, tačiau įdomių faktų iki keisto iškrypimo. Nuo mieliausių smulkmenų iki nepamatuojamo žiaurumo. Nuo rašytojų, vartojusių narkotikus ar mėgdavusių išlenkti ne vieną taurelę iki užsidariusių namie ir bijojusių net išlįsti į lauką. Viena rašytoja rengdavosi tik balta spalva, kitas rašytojas, norėdamas palinksminti savo svečius ir žaisdamas žaidimą "netyčia" ištaškė savo žmonai smegenis, kitas buvo priklausomas nuo kavos, dar kitas buvo linkęs fotografuoti pusnuoges mergaites. Įsivaizduojat, kas būtų, jei apie mūsų lietuvių rašytojus sužinotume panašių faktų? Tiesa, skraistė jau ir nuo lietuvių rašytojų po truputį nuimama, bet ne šitaip. Juk vertėtų suparsti, kad rašytojas buvo ar yra toks pats žmogus, kaip tu, jog jis irgi turi savo silpnybių, keistų įpročių, o ne tik rašo įspūdingus romanus. Jei šių rašytojų gyvenimai nebūtų buvę tokie spalvingi, šiandien, tikriausiai, vargiai rastume ką skaityti. Labai labai rekomenduoju šią knygą. Manau, ne kartą norėsis ir nusijuokt balsu, ir krūptelt.