Autoriai – Lotynų Amerikos sportinių šokių ansamblio „Žuvėdra“ vadovai, Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimno ordino Komandoro Kryžiaus kavalieriai, Klaipėdos miesto Garbės piliečiai, Lietuvos nusipelnę treneriai. Jie sako: „Esame laimingi, kad suteikėme daug džiaugsmo valandų ir įvairiausio amžiaus šokėjams, ir žiūrovams. Ir vaikams, vos išlipusiems iš lopšio, ir seneliams,...

Autoriai – Lotynų Amerikos sportinių šokių ansamblio „Žuvėdra“ vadovai, Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimno ordino Komandoro Kryžiaus kavalieriai, Klaipėdos miesto Garbės piliečiai, Lietuvos nusipelnę treneriai. Jie sako: „Esame laimingi, kad suteikėme daug džiaugsmo valandų ir įvairiausio amžiaus šokėjams, ir žiūrovams. Ir vaikams, vos išlipusiems iš lopšio, ir seneliams, kurie niekada nenorės būti taip vadinami. Tas, kas myli šokį, tas niekada nesensta! Ši prisiminimų knyga tegu stiprina mūsų visų jaunatviškumą, meilę sportui ir šokio menui, o tai turtins mūsų Lietuvos dvasią ir ryžtą kovoti už gerą vardą Pasaulyje.“

Tai pavyzdinio talento, kūrybiškumo, atkaklumo šokėjų ir trenerių šeimos prisiminimai apie pusę amžiaus trukusią veiklą. Ona Skaistutė Idzelevičienė ir Romaldas Idzelevičius, jaunystėje sėkmingai šokę klasikinius ir Lotynų Amerikos pramoginius šokius, į Pasaulio ir Europos šokių istoriją įrašė legendinį „Žuvėdros“ ansamblį. Ši klaipėdiečių komanda septynis kartus tapo Lotynų Amerikos sportinių šokių Pasaulio ir devynis kartus Europos čempionais. Šokių kompozicijų kūrimas, šokėjų ugdymas nuo mažumės, įvairiausių sunkumų įveikimas – visa tai pravartu žinoti bei suprasti tėvams, mokytojams, treneriams ir patiems šokėjams, kurie ne tik nori šokti, bet ir tobulėti.

Autoriai prisistato: „Nors mudviejų pasai meluoja, tačiau ateina metas peržvelgti nueitą kelią, apmąstyti ir atskleisti patirtį, kuri kaupėsi 50 metų ir gali būti pravarti visiems pedagogams, sportininkams, menininkams ir apskritai jaunajai tautos kartai.

Pirmiausia galvojame apie klasikinių ir sportinių šokių atlikėjus bei jų trenerius, šokių būrelių vadovus ir visus, kurie mėgsta šokti ir nori, kad jų vaikai šokdami sveikai ir turiningai leistų laisvalaikį.

Mums gyvenime pasisekė, kadangi iš esmės nėra ko gailėtis. Turėjome laimę dirbti labai mėgstamą darbą, tiksliau ne darbą, o ištisą, visokeriopą kūrybą. Sėkmės ir pergalės neiškrito kaip kortų žaidime, dėl jų reikėjo kantriai, atkakliai stengtis daugelį metų dieną naktį. Kas skatino ir padėjo? Mudviejų prigimtis ir magnetinis šokio menas, kuris sukelia ir kūrybiškumą, ir azartą. Ir, žinoma, atsakomybė už mumis patikėjusius vaikus, jų tėvus, jaunimą. Būtent jauni, į gyvenimą besiskverbiantys žmonės mums skleidė energiją, neleido apsileisti ir senti. Iš pradedančio šokėjo išugdyti Pasaulio čempionate galintį laimėti sportininką – tai panašu kaip geležį paversti auksu ar deimantu. Toks stebuklas negali nekelti pasigėrėjimo ir pasididžiavimo rezultatais.“