Dar viena jausminga bei įtraukianti CoHo istorija 💗

Nuo pat mažens Bėja visą gyvenimą augo taip, lyg niekam nerūpėtų. Narkomanė motina, nepriteklius bei maisto trūkumas.
Nutinka tai, kas supurto visą Bėjos gyvenimą ir...

Dar viena jausminga bei įtraukianti CoHo istorija 💗

Nuo pat mažens Bėja visą gyvenimą augo taip, lyg niekam nerūpėtų. Narkomanė motina, nepriteklius bei maisto trūkumas.
Nutinka tai, kas supurto visą Bėjos gyvenimą ir jai nebelieka nieko kito, kaip tik kreiptis į tėvą.
Tėtis vedęs Alaną ir gyvena gražiame name prie jūros. Alana turi dukrą Sarą, kuri iš pirmo žvilgsnio pasirodo kaip išlepinta turtuoliukė.
Saros vaikinas Markosas turi draugą Samsoną, kurio Bėja visais įmanomais būdais stengiasi išvengti, tačiau laikui bėgant pajunta, jog esant tik šalia jo.. Ji gali būti savimi.

Šios knygos pradžia man pasirodė kiek keistoka, tačiau skaitant toliau darėsi tik įdomiau. Man patiko Bėjos mąstymas bei elgesys. Nors mergina užaugo išties toksiškoje aplinkoje, ji sugebėjo tapti empatiška bei rūpestinga asmenybe. Būtent ji pirmoji pastebėjo Samsono akyse giliai pasislėpusį liūdesį.. Ir atpažino tai, ką kiti paprasčiausiai praleisdavo pro akis.
Ir nors Bėja sesers niekada neturėjo, tačiau tarp jos ir Saros užsimezgė gana tvirtas bei gražus ryšys. Buvo labai gera skaityti apie jų bendravimą. Ir man labai patiko scena parduotuvėje su spurgomis 🤭
Tai istorija apie vienatvę, pažeidžiamumą bei tiesiog priimtus neteisingus sprendimus. Ir žinoma, jog apie to pasėkmės.
Ši istorija nors ir netaps mano pačio mėgstamiausia, tačiau turėjau gerą laiką ją skaitydama.

Pagrindinė herojė Bėja užaugo skurde ir nuolatinėje baimėje dėl savo ateities. Jos motina kovojo su priklausomybėmis, o tėvas, nors ir turtingas, beveik nedalyvavo dukters gyvenime. Po skaudžios tragedijos mergina vasarai...

Pagrindinė herojė Bėja užaugo skurde ir nuolatinėje baimėje dėl savo ateities. Jos motina kovojo su priklausomybėmis, o tėvas, nors ir turtingas, beveik nedalyvavo dukters gyvenime. Po skaudžios tragedijos mergina vasarai persikelia gyventi pas tėvą į prabangų namą prie vandenyno. Čia ji susiduria su visiškai kitokiu pasauliu – turtingu, nerūpestingu ir svetimu.

Naujame gyvenime ji sutinka paslaptingą kaimyną Samsoną. Abu jie iš karto pajunta ryšį, tačiau taip pat supranta, kad jų santykiai turi ribą – vasarai pasibaigus Bėja išvyks studijuoti, o Samsonas taip pat vasarai pasibaigus turi planų, tačiau jais su mergina dalintis nenori. Todėl jie susitaria: jokių pažadų, tik trumpa vasaros istorija.

Tačiau, kaip dažnai nutinka Colleen Hoover romanuose, knygos siužetas pasisuka visai kita linkme.
Iš pirmo žvilgsnio „Širdies kauleliai“ tikrai gali pasirodyti kaip lengvas vasaros romanas. Knyga įtraukia, skaitosi labai greitai, dialogai paprasti, o siužetinė linija labai aiški.

Tačiau po knygos paviršiumi slypi temos, kurios suteikia istorijai daugiau prasmės: kaip vaikystės traumos veikia jauno žmogaus gyvenimą, analizuojama pasitikėjimo kitais problematika, labai ryškiai atsiskleidžia kaip Bėjai kuriasi nauja ,,namų" ir ,,šeimos" sąvokos. Knygoje jautriai aprašomas dviejų žmonių meilės ryšys, kuris tampa atradimu abiems jaunuoliams, padeda gyti jų praeities žaizdoms ir pamažu suprasti, kad jie yra verti būti mylimi.
Knygoje labai akcentuojama socialinė nelygybė: kontrastas tarp ypač skurdaus ir prabangaus gyvenimo, Bėja pamažu atskleidžia Samsonui ir naujajai šeimai, kokį skurdą jai teko patirti vaikystėje, kaip jos su mama neturėjo ką valgyti, kokia buvo skurdi jų buitis ir ką ji, būdama visai jauna mergaitė, turėjo patirti, kad tiesiog išgyventų.

Pagrindinei knygos herojai sunku ir gėda pripažinti, kad jos mama turėjo priklausomybių. Dėl to ji gyveno skurde, jautėsi nemylima ir apleista ir pati turėjo kiekvieną dieną kovoti, kad tiesiog išgyventų.
Jei ieškote lengvai skaitomos, bet emociškai paveikios istorijos – ši knyga gali būti puikus pasirinkimas. Tai romanas apie žmones, kurie išmoksta pasitikėti, atsiverti ir leisti sau būti pažeidžiamiems.

„Širdies kauleliai“ - ne tik meilės istorija. Tai pasakojimas apie tai, kaip net sudėtinga praeitis negali visiškai atimti žmogaus gebėjimo mylėti ir kurti naują pradžią.

Mano nuomone, knygos pabaiga truputį lėkšta ir banali. Tačiau knyga turbūt daugiau skirta jaunesnio amžiaus merginoms, kurios vis tik nori tikėti, turėti viltį, kad gyvenime viskas išsisprendžia, tik reikia stengtis ir labai labai norėti. Galbūt todėl autorė pasirinko būtent tokią pabaigą, kuri realiame gyvenime būtų sunkiau tikėtina. Tačiau tai romantinė knyga.
O gal būt ji ir turi turėti pozityvią pabaigą, tiesa?