Pritarčiau Wim atsiliepimui, kad ši knyga yra sunki, ganėtinai sunki. Tačiau dėl lėtumo ir beviltiškumo nieko pasakyti negaliu, nes nesu skaičiusi M. Szabo kūrinių. Man ši knyga kartais primindavo G. Orwell 1984 ar Sofi...

Pritarčiau Wim atsiliepimui, kad ši knyga yra sunki, ganėtinai sunki. Tačiau dėl lėtumo ir beviltiškumo nieko pasakyti negaliu, nes nesu skaičiusi M. Szabo kūrinių. Man ši knyga kartais primindavo G. Orwell 1984 ar Sofi Oksanen kūrybą. Lygiai taip pat iš atminties pasirodydavo tėvų pasakojimai ar paskaitos apie sovietinę Lietuvą. Žodžiu, viskas, ką esu girdėjus, mačius, skaičius apie sovietmetį: deficitas, skundimai, sufabrikuotos bylos, liaudies priešai, geresnis gyvenimas Vakaruose, nors į juos pabėgti, tardymai ir kiti dalykai. Visą tai galima rasti šioje knygoje. Apie knygoje pateikiama pasakojama komentaras jau yra, tad nesikartosiu, tačiau pasidalinsiu įžvalga, jog taip ir likau nesupratus, kaip baigėsi pagrindinės knygos veikėjos gyvenimas. Minčių turiu įvairių. Jas pasiliksiu sau, kad neskaitę žmonės neužpyktų, jog paaiškėjo galima knygos pabaiga. Tokių pabaigų, kuomet taip ir neaišku, kas nutiko knygos herojams, mano yra mėgstamos, jog nepasako visko tiesiai šviesiai, tačiau tuo pačiu šiek tiek nervina, nes norisi tos knygos teisybės, kas ir kaip. Vienaip ar kitaip, knyga yra tikrai gera bei nepaliekanti abejingo skaitytojo.

Vos pradėjus priminė M.Szabo. Tada supratau, kad čia viskas daug sunkiau, lėčiau ir beviltiškiau.

Pagrindinė veikėja eilinį kartą važiuoja į apklausą, o kol važiuoja, jos galvoje plaukia istorijos iš praeities, apie...

Vos pradėjus priminė M.Szabo. Tada supratau, kad čia viskas daug sunkiau, lėčiau ir beviltiškiau.

Pagrindinė veikėja eilinį kartą važiuoja į apklausą, o kol važiuoja, jos galvoje plaukia istorijos iš praeities, apie tėvą, pirmąjį vyrą, Paulį ir Lilę, darbą drabužių fabrike, "nusikaltimą" bei dar daug daug nuotrupų apie viską, susipinančių su tuo, kas vyksta dabar, tramvajuje, ar yra matyti pro jo langą.
Viskas arba šlykštu arba beviltiška. Menki džiaugsmai, apgriuvę namai, pilki žmonės, tarp kurių atsiranda tų pavojingųjų, kurie seka tave ir išduoda režimui. Ir tai nebūtinai slaptosios policijos agentas ar senas priešas, laukiantis progos atkeršyti. Ne, tai tavo pačios vyras.
Negali nė minutei pamiršti, kad kiekvienas poelgis, pasirinkimas, nuomonė (o gal netgi mintis?) gali tapti pretekstu. Kam? Galbūt nesibaigiančioms apklausoms, gal nei iš šio, nei iš to pradėsiantiems dingti daiktams, o gal nukirstam pirštui.
Prasmės nėra. Vilties nėra. Nėra logikos. Tik nyki egzistencija.

"Beveik viskas", atsako Herta Müller viename interviu į klausimą, kiek jos pačios yra šios knygos herojėje. Tada pasidomi romano autore ir pasidaro baisu.

"Taip, galima rytą šiltai praustis, per pietus vėsinti arbūzus, o popietėmis skersti ėriukus ir žąsis, paskui išplauti kraują ir vakare vėl šiltai maudytis. Viskas vonioje. O kai prisisotini ir arbūzų, ir ėriukų, ir žąsų, ir pats savęs, gali joje nusiskandinti, sakė senelis, taigi, taigi, gali ir nusiskandinti."