„Puikiai parašytų“ knygų gyvas galas, o sąžiningų knygų mažai, nes sąžiningumas rašant – tai pagarba tikrovei, taip pat ir savo pažiūroms.

***
Galbūt esu gimęs, kad mano lūpomis prabiltų „amžini belaisviai“? [...] Kai stosiu, kaip sako mano bičiulis, priešais Dzeusą, pasakysiu jam: „Ne mano kaltė, kad sutvėrei mane poetu ir davei dovaną matyti vienu metu, kas dedasi Nebraskoje...

„Puikiai parašytų“ knygų gyvas galas, o sąžiningų knygų mažai, nes sąžiningumas rašant – tai pagarba tikrovei, taip pat ir savo pažiūroms.

***
Galbūt esu gimęs, kad mano lūpomis prabiltų „amžini belaisviai“? [...] Kai stosiu, kaip sako mano bičiulis, priešais Dzeusą, pasakysiu jam: „Ne mano kaltė, kad sutvėrei mane poetu ir davei dovaną matyti vienu metu, kas dedasi Nebraskoje ir Prahoje, baltų šalyse ir ledjūrio pakrantėse. Jaučiu, kad jeigu nieko su šia dovana nedarysiu, tai mano eilėraščiai bus prėski, o šlovė nedžiugins. Atleisk man.“ Ir galbūt Dzeusas, kuris nevadino idiotais senų monetų rinkėjų ir tulpių augintojų, atleis.

***
Dostojevskio Karamazovas grąžina bilietą dėl vienos vaiko ašaros, tačiau leidžia sau meluoti visais kitais klausimais. Manau, kad čia slypi didžiulis Rusijos ir rusų literatūros pavojus. Jie verkia dėl žmogaus, tačiau yra pasiryžę žiauriausiems veiksmams prieš kitas tautas, kartu juos pagražina, pateikia kaip kilnumą ir gėrį. Toje „gelmėje“ glūdi pavojingas „melagingas jausmingumas“.

Czesław Miłosz

„Rusija“ – tai tekstų rinkinys, sudarytas po Czesławo Miłoszo mirties kaip rašytojo testamentinis perspėjimas. Čia tyrinėjamas maištaujantis, kenčiantis ir prieš valdžios jėgą ar „istorijos būtinybę“ vis parpuolantis „rusiškas protas“.

Tai stiprios intelektualinės intrigos knyga. Tai kultūros vadovas, padedantis mums ne tik geriau pažinti „rusiškumo“ fenomeną, bet ir patiems save geriau suprasti.