Apie ką ši knyga? Apie Rozmari ir Gajų, jaunavedžių porą, kurių svajonė pagaliau išsipildo ir jie gauna buto nuomos pasiūlymą Bramforde. Tai neįprastas daugiabutis, kuriame sklando įvairiausios legendos. Sakoma, jog ten...

Apie ką ši knyga? Apie Rozmari ir Gajų, jaunavedžių porą, kurių svajonė pagaliau išsipildo ir jie gauna buto nuomos pasiūlymą Bramforde. Tai neįprastas daugiabutis, kuriame sklando įvairiausios legendos. Sakoma, jog ten prieš daugelį metų gyveno žmogus, kuris iškvietė Šėtoną, šiame name įvyko daugiau, nei įprasta, savižudybių. Ir nuo pat pradžių Rozmari draugas ir globėjas Hačas bando juos atkalbėti nuo sprendimo gyventi tokiame name, tačiau Rozmari ir Gajus tik pasišaipo iš tokių nesąmonių. Vos tik jiems įsikėlus į šį pastatą, kaimynai Kastevetai, pagyvenusi pora Mini ir Romanas, jiems prisistato ir nuo pirmų akimirkų pradeda juos globoti...

Pradedant kalbėti apie šią knygą, norisi paminėti, jog skaičiau 1999 metų vertimą. Ir vien dėl to, galbūt, man ši istorija nepasirodė tokia įdomi. Manau, kad vertimas buvo prastas, kadangi dialogai labai painūs, neaiškūs, kartais net nesuprasdavau pokalbio prasmės, vis įterptos neaiškios mintys, tad manau, kad ją reiktų skaityti originalo kalba. Taip pat kaskart pažiūrėjusi į viršelį, prunkšteliu, nes niekaip nesuprantu, kodėl ant viršelio esančioje nuotraukoje yra Edith Piaf portretas? Kas čia per sprendimas, prie ko Edith Piaf?

Pati šios istorijos idėja gana nebloga, tačiau kažko jai pritrūksta. Pagrindiniai herojai Rozmari ir Gajus labai jau blankūs, neįdomūs, nuspėjami. Rozmari – 24 metų gražuolė namų šeimininkė, ištekėjusi už aktoriaus, kuriam sekasi ne taip gerai, kaip jis norėtų. Jis negauna pagrindinio vaidmens ir dėl to ryžtasi priimti baisiausią sprendimą. Kiek žmogus gali paaukoti dėl šlovės, dėl pinigų? Ypač turint omenyje tai, kad Gajus blankus garbėtroška.

Skaitant šią istoriją, vis prisimindavau tą patarimą mažiems vaikams – nebendrauti su nepažįstamaisiais. Ypač jų pernelyg arti neprisileisti, turint kažkokių keistų įtarimų. Rozmari ir Gajaus naivumas mane stebino ir juokino. Norėjosi gerokai juos pakratyti. Kaimynai yra labai įdomus dalykėlis apskritai. Pavyzdžiui, palyginus su mūsų seneliais ar tėvais, mes vis mažiau su jais bendraujame. Galbūt pasisveikiname ir tiek, dažnai konfliktuojame dėl kvailiausių smulkmenų, turbūt retas kuris eina pasiskolinti cukraus ar papietauti pas kaimynus. Mes vis labiau užsidarome savose dėžutėse, bijodami kažką prisileisti arčiau. Žinoma, ši istorija yra išgalvota, pridedant į ją įvairiausių kraupių detalių, tačiau ji priverčia susimąstyti apie tą ryšį, jo glaudumą ar nebuvimą. Jei Gajus ir Rozmari nebūtų persikėlę į Bramfordą, nebūtų susibendravę su kaimynais, jie būtų graži, laiminga pora, gyvenanti įprastą gyvenimą. Tačiau, kas būtų, jei būtų, ar ne?

Kaip jau ir minėjau, istorija, manau, man būtų palikusi didesnį įspūdį, jei būčiau skaičiusi originalo kalba. Šįkart perskaičiau ir perduosiu ją toliau, nes gilesnio įspūdžio ar noro kada nors perskaityti dar kartą, ji man nepaliko. Helovinui istorija tinkama, tačiau kažkokių apmąstymų nelabai ir paliekanti. Ar rekomenduoju? Gal nuskambės labai keistai, turint omenyje, kad apžvelgiu knygą, bet labiau rekomenduoju pažiūrėti filmą. Filmas man paliko geresnį įspūdį. Arba nebent skaityti kitą leidimą, šio nerekomenduoju.