Glaustai apie Fichtės filosofiją

Vokiečių klasikinės filosofijos atstovo Johanno Gottliebo Fichtės (1762–1814) darbų rinktinėje spausdinami trys filosofiniai traktatai, sukurti ankstyvuoju jo kūrybos periodu: „Apie mokslo teorijos, arba vadinamosios filosofijos, sąvoką“ (1794), „Bendrosios mokslo teorijos pagrindai“ (1795) ir „Apybraiža apie mokslo teorijos savitumą“ (1795). Jie...

Glaustai apie Fichtės filosofiją

Vokiečių klasikinės filosofijos atstovo Johanno Gottliebo Fichtės (1762–1814) darbų rinktinėje spausdinami trys filosofiniai traktatai, sukurti ankstyvuoju jo kūrybos periodu: „Apie mokslo teorijos, arba vadinamosios filosofijos, sąvoką“ (1794), „Bendrosios mokslo teorijos pagrindai“ (1795) ir „Apybraiža apie mokslo teorijos savitumą“ (1795). Jie tarpusavyje glaudžiai susiję, vienas kitą papildo ir autentiškai reprezentuoja reikšmingiausią Fichtės kūrybos dalį – vadinamąją mokslo teoriją, dėl kurios jo vardas filosofijos istorijoje užima garbingą vietą šalia tokių korifėjų kaip Kantas, Schellingas ir Hegelis.

Pats Fichte savo mokslo teoriją traktavo kaip Kanto kritinės filosofijos tęsinį ir užbaigą. Jos uždavinys buvo išspręsti tas problemas, kurias Kantas paliko atviras, pirmiausia filosofijos moksliškumo problemą. Fichte turėjo tikslą padaryti filosofiją ne bet kokiu mokslu, o mokslų mokslu, teikiančiu principus visiems kitiems atskiriems mokslams. Kad ji taptų tokiu mokslu, pasak Fichtės, būtinos trys sąlygos: 1) filosofijai reikia suteikti sisteminę formą, todėl ji turi būti grindžiama vieninteliu besąlygišku, iš jokio kito neišvestu pamatiniu teiginiu (arba principu); 2) tas teiginys turi būti patikimas savaime, be įrodymo, – tiesiog jis turi būti surastas; 3) perėjęs reikiamas logines patikrinimo procedūras, jis turi sugrįžti į patį save jau aukštesnės kokybės ir tuo užbaigti mokslo pagrindimą.

Tolesnis etapas – loginė pamatinio teiginio sklaida remiantis idealistiniu požiūriu, pripažįstančiu pirmine tiesioginę duotybę – laisvai, savarankiškai, spontaniškai veikiančią, nuo daiktų pasaulio nepriklausomą, save pačią kuriančią žmogaus sąmonę. Tik laisvos sąmonės žmogus gali pareikšti: Aš esu Aš. Šitą Aš Fichte padaro pagrindine savo mokslo teorijos sąvoka, jis yra ne kas kita, kaip besąlygiško pamatinio teiginio modifikacija. Pamatinio teiginio, arba absoliutaus Aš, sklaida turi pereiti tris fazes, kurios atkartoja tezės, antitezės ir sintezės procesą pažinime ir kartu siejasi su tapatybės, prieštaravimo ir pakankamo pagrindo dėsniais. Ši Aš veikla yra ciklinio pobūdžio. Perėjęs minėtas tris sklaidos fazes, Aš tarsi sugrįžta į save, kad vėl pakartotų šį procesą. Taip vyksta ir pažinimo, kuris kaskart plėtojasi ir turtėja, procesas.

Fichtės filosofijoje toji Aš veikla išreiškia žmogaus sąmonės aktyvumą ir kūrybiškumą. Tai, ką sąmonė savo vaizduotės galia sukuria, ji fiksuoja ir įsisąmonina, t. y. tampa savimone. Visi sąmonėje vykstantys procesai neperžengia sąmonės ribų, visi sąmonės produktai, o ne išorinis daiktų pasaulis, pasak Fichtės, ir yra tikroji realybė. Ši filosofija vadinama subjektyviuoju idealizmu, ir kaip tokia ji išsiskiria iš visos vokiečių klasikinės filosofijos.

Kodėl ir kaip vyksta sąmonės veikla, kokie procesai joje klostosi, išsamiai, o kartais ir labai painiai aiškinama šioje „Rinktinėje“ spausdinamuose Fichtės traktatuose.