Gamtos filosofijos sistemos metmenų įvadas
Transcendentalinio idealizmo sistema
Mano filosofijos sistemos išdėstymas
Kai kalbama apie klasikinę vokiečių filosofiją, pirmiausia iškyla Kanto ir Hegelio vardai. Tačiau norint geriau suprasti šios filosofijos formavimąsi ir raidą nuo Kanto kriticizmo iki Hegelio dialektikos metodo ir panlogicizmo, būtina susipažinti su kitų dviejų klasikinės vokiečių filosofijos kūrėjų – Fichtės ir Schellingo – filosofijos sistemomis. Juodu drąsiai galima traktuoti kaip tarpininkus, jungiamąją grandį tarp Kanto ir Hegelio. Tuo tikslu ir rengiama pagrindinių F. W. J. Schellingo veikalų rinktinė lietuvių kalba. Rinktinę sudaro trys traktatai, atspindintys Schellingo filosofinės minties evoliuciją nuo pažinties su Kanto kritine filosofija ir Fichtės mokslo teorija kaip „tikrąja filosofija“ iki savosios transcendentalinio idealizmo kaip tapatybės filosofijos sukūrimo.
Pirmajame traktate „Gamtos filosofijos sistemos metmenų įvadas...“ (1799) Schellingas, remdamasis Fichtės mokslo teorija, pagrįsta garsiąja triada (Aš – subjektas ne kaip asmuo, o kaip tam tikras absoliutas, bendras dvasinis pradas; ne-Aš, absoliutusis objektas; jų pirminė vienovė), pirmą kartą naujojoje filosofijos istorijoje mėgina paaiškinti priešybių gamtoje raidos pakopas kaip tam tikras potencijas – nuo magnetizmo, elektros ir cheminių procesų iki biologinių organizmų atsiradimo.
Schellingo gamtos filosofija remiasi gamtos vienovės principu kaip vienu svarbiausių: gamta yra vieninga, o ne palaidas atskirų substancijų (pirminių elementų, kaip buvo suprantama antikoje) rinkinys. Kitas principas – gamtos kaita nuo neorganinės iki organinės: gamta yra ne tik produktas, bet ir veikianti kuriamoji galia, o jos variklis – prieštaravimų sukeliama įtampa, kurios rezultatas – prieštaravimų vienovė. Be to, būdamas artimas romantikams, Schellingas į gamtą žvelgė estetiniu žvilgsniu, kaip į regimą dvasią, gyvą, harmoningai organizuotą vieningą struktūrą, galinčią būti pavyzdžiu meninei kūrybai. Romantizmu nuspalvintas estetinis požiūris į gamtą praturtino Schellingo gamtos filosofiją specifiniais bruožais, poetizavo žmogaus minties galią.
Antrasis ir reikšmingiausias Schellingo veikalas, spausdinamas „Rinktinėje“, – „Transcendentalinio idealizmo sistema“ (1800) – skirtas teorinėms pažinimo problemoms. Čia pirmą kartą pažinimo teorijai taikomas istorizmo principas, apie kurį Kantas kalbėjo tik užuominomis, o Fichte tik deklaravo jo idėją. Šis principas padeda nustatyti pažinimo formų hierarchiją. Pasak Schellingo, gamtos filosofijos uždavinys – pirminiu dalyku laikyti tai, kas objektyvu, ir iš to išvesti tai, kas subjektyvu, o transcendentalinės filosofijos uždavinys yra pradėti nuo to, kas subjektyvu, kaip pirminio ir absoliutaus, ir iš jo išvesti tai, kas objektyvu.
Šiame veikale aiškinama, kaip prie to, kas subjektyvu, prisideda tai, kas objektyvu, ir su pirmuoju sutampa. Schellingas analizuoja sąmonės raidos etapus nuo pirminių pojūčių iki kūrybinio stebėjimo (kontempliavimo), nuo stebėjimo iki refleksijos, nuo refleksijos iki valios (norėjimo) akto, pagaliau iki aukščiausiosios objekto ir subjekto tapatybės. Praktiškai tai pasiekiama per dvasinių formų – moralės, teisės, religijos, meno – analizę. Pagrindiniu pažinimo instrumentu Schellingas laiko intelektinę intuiciją arbą stebėjimą (apie kurį Kantas dar net neužsimena – jis pripažino tik juslinį stebėjimą), kuriuo objektas ir pažįstamas, ir kartu kuriamas.
Šį veikalą Schellingas užbaigia dvasios aukščiausiosios formos – meno – analize. Menas, pasak jo, sugrąžina žmogų į pirminę objekto ir subjekto tapatybę.
Trečiajame „Rinktinėje“ spausdinamame veikale „Mano filosofijos sistemos išdėstymas“ (1801) Schellingas išsamiau aiškina objekto ir subjekto, idealaus ir realaus tapatybę, taip pat aptaria savo filosofinę sistemą. Ją turėtų sudaryti gamtos filosofija, kurią jis laikė teorinės (transcendentalinės, tapatybės) filosofijos svarbiausiu pagrindu, mitologijos filosofija ir apreiškimo filosofija (šios dvi dalys „Rinktinėje“ nepateikiamos).
Schellingo filosofija padarė reikšmingą poveikį ne tik Hegeliui, kuris suabstraktino tapatybės idėją iki panlogicizmo, bet ir tokiems XIX a. egzistencinės pakraipos filosofams, kaip Schopenhaueris, Kierkegaard'as, Nietzsche ir kt. A. Šliogeris, skeptiškai atsiliepdamas apie „Europos žygį į technologinį rojų“, savo esė apie Schellingą taip aktualizavo jo filosofiją: „Schellingui rūpėjo ne gamtos užkariavimas ir techninis išprievartavimas, bet harmoninga žmogaus ir gamtos pusiausvyra, toji sandermė tarp žmogaus ir jo pramotės, kai žmogaus siela nepraranda gamtiškumo, o gamta pulsuoja sielos ritmu.“
