Šis albumas yra pirmoji išsami Rimvido Jankausko (1957–1993) kūrybos rinktinė. Tai pirmasis bandymas vienoje knygoje sukaupti daugumą (kiek pavyko surasti) menininko kūrinių, skaitytojui pateikti kiek įmanoma išsamesnį jo kūrybos vaizdą. Tai būtina padaryti, nes iš lūpų į lūpas perduodami amžininkų pasakojimai vis augina išskirtinio Kauno menininko, dažnai pravardžiuoto Kampu, Bekampiu,...

Šis albumas yra pirmoji išsami Rimvido Jankausko (1957–1993) kūrybos rinktinė. Tai pirmasis bandymas vienoje knygoje sukaupti daugumą (kiek pavyko surasti) menininko kūrinių, skaitytojui pateikti kiek įmanoma išsamesnį jo kūrybos vaizdą. Tai būtina padaryti, nes iš lūpų į lūpas perduodami amžininkų pasakojimai vis augina išskirtinio Kauno menininko, dažnai pravardžiuoto Kampu, Bekampiu, Kampučiu, legendą.

Suvokiant legendų ir mitų patrauklumą ir žavesį kai kuriems meno lauko dalyviams, vis dėlto norėtųsi atsakymo į klausimą, kokia Rimvido Jankausko kūrybos vieta Lietuvos mene? Kas lemia jos neblėstantį populiarumą – kūriniai, autoriaus likimas, amžininkų sukurtas mitas ar viskas kartu? Įdomu sužinoti, nors turbūt bus sunku paaiškinti, iš kokių versmių, Lietuvoje besibaigiant nykiam sovietmečiui, kilo šio neabejotinai gabaus žmogaus kūryba. Ar ji vis dar tokia pat paveiki, kokia atrodė esanti gyvenusiems 1990-aisiais, sovietų griūties ir Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo epochoje? Regis, Rimvido Jankausko geriausi darbai iš tiesų spinduliavo proveržio jėgą, buvo to Lietuvai nepaprasto laiko ženklas kultūroje? Pagaliau, ar brandžioji Kampo tapyba – kokios nors lietuvių tapybos tradicijos pabaiga, paskutinis ekspresyvus riksmas, o gal, priešingai, pamatinė plyta jau kitokioms šiuolaikinio meno apraiškoms?

Šio esė tikslas – pabandyti pasigilinti į etapinius Rimvido Jankausko kūrinius, aplinką, paryškinti jo savitumą, nekuriant naujų legendų.