Monografijoje nagrinėjamas vieno reikšmingiausių XX a. antrosios pusės Lietuvos grafikų Rimtauto Vincento Gibavičiaus (1935–1993) gyvenimas, kūrybinė veikla ir socialinis bei kultūrinis kontekstas. Tyrimu siekiama nuosekliai atskleisti ne tik menininko biografiją, bet ir jo aplinkos, institucinių reikalavimų bei kūrybinių kompromisų sąveiką, leidžiančią geriau suprasti sovietmečio Lietuvos meninės kultūros sudėtingumą.
Gibavičius pasirinktas atvejo studijai neatsitiktinai – jis buvo vienas autoritetingiausių savo kartos menininkų, plačiai pripažintas tiek oficialiuose, tiek neformaliuose kultūros sluoksniuose. Jo biografija ir kūryba tampa įrankiu atskleisti platesnius dailininko padėties ir kūrybos laisvės klausimus vėlyvuoju sovietmečiu, laikotarpiu, kuris Lietuvos menininkams buvo kupinas prieštaravimų ir sudėtingų pasirinkimų.
Gibavičiaus kūrybos spektras itin platus. Jis dirbo mažosios grafikos srityje, sukūrė daugybę ekslibrisų, rodančių jo bičiulių ratą, o kartu atspindinčių išskirtinę jo meninę raišką. Ne mažiau reikšmingas jo indėlis į knygos meną: jis iliustravo vaikų literatūrą, poezijos rinkinius, kūrė knygų viršelius, sudarinėjo grafikos albumus, kūrė knygų maketus. Bendradarbiavimas su fotografais (pvz., Antanu Sutkumi, Romualdu Rakausku) atskleidė jo gebėjimą dirbti ir su fotografijos albumais, integruoti skirtingas vizualines kalbas ir formuoti vientisą meninę leidinio estetiką.
Monumentalioji dailė taip pat užėmė svarbią vietą jo kūryboje – jo kurtos freskos ir sgrafitai Vilniaus universiteto ansamblyje („Devynios mūzos“, „Istoriniai portretai“) tapo reikšmingu indėliu į moderniosios monumentaliosios dailės raidą. Gibavičius taip pat dirbo teatre, kūrė scenografiją, teatro kostiumus ir plakatus, tai dar kartą įrodydamas gebėjimą universalizuoti savo meninius ieškojimus ir išplėsti kūrybos ribas.
Svarbiausią vietą jo kūryboje užima lakštinė grafika. Gibavičius išplėtojo estampų ciklus, kuriuose derino modernias plastines formas su tuo metu leistina lietuvių liaudies vaizdavimo tradicija. Ypatingai išsiskiria „Vilniaus ciklas“, kuriame architektūriniai miesto vaizdai interpretuojami per menininko pasirinktus žiūros taškus, tapdami ne tik urbanistinės estetikos, bet ir kultūrinės miesto tapatybės refleksija. Šiuose darbuose išryškėjo Gibavičiaus pastanga derinti oficialiosios sistemos reikalavimus su autentiška kūrybine raiška, ne tik išlaikant subtilų balansą tarp kompromiso ir vidinio protesto, bet kai kuriais atvejais, žengiant kartu su to meto Vakarų pasaulio naujais dailės reiškiniais.
Gibavičiaus indėlis į Lietuvos dailės istoriją yra daugialypis. Jis įnešė naujų modernizmo dailei būdingų bruožų tiek knygos mene, monumentaliojoje dailėje, teatre, grafikoje, ypač estampų cikluose ir formavo kitokią vizualinę kultūrą, nei buvo oficialiai deklaruojama sovietmečiu. Jo kūriniai kartu liudija apie menininko gebėjimą veikti apribotos laisvės sąlygomis, išsaugant kūrybinę nepriklausomybę ir formuojant asmeninę poziciją.
Monografija papildo sovietinio laikotarpio Lietuvos dailės ir kultūros tyrimus, atskleisdama menininko, kaip kultūros tarpininko ir individualaus kūrėjo, vaidmenį. Gibavičiaus kūrybinis palikimas išlieka kaip vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip menas gali egzistuoti tarp ideologinių apribojimų ir laisvės troškimo, tapdamas ir istoriniu dokumentu, ir vaizduojamosios dailės palikimu ateities kartoms.
