Radvilos Našlaitėlio piligrimystės aprašymas buvo populiarus pirmiausia dėl tokių kelionių retumo – jos pareikalaudavo fizinės ištvermės, finansinių išteklių ir buvo pavojingos.

Keliautojų tykodavo ginkluoti užpuolikai, galėję parduoti į vergiją ar pareikalauti išpirkos, naiviais piligrimais pasinaudodavo sukčiai, o kur dar stichinės nelaimės ar ligos. Radvilos kelionę kartą teko...

Radvilos Našlaitėlio piligrimystės aprašymas buvo populiarus pirmiausia dėl tokių kelionių retumo – jos pareikalaudavo fizinės ištvermės, finansinių išteklių ir buvo pavojingos.

Keliautojų tykodavo ginkluoti užpuolikai, galėję parduoti į vergiją ar pareikalauti išpirkos, naiviais piligrimais pasinaudodavo sukčiai, o kur dar stichinės nelaimės ar ligos. Radvilos kelionę kartą teko atidėti dėl pasiekusios žinios apie Graikijoje, Palestinoje ir Egipte siaučiantį marą. Didžioji dalis lankytų vietų priklausė Osmanų imperijai, o čia atvykėliams, išpažįstantiems ne musulmonų tikėjimą, reikėjo žinoti vietos įstatymus ir sumokėti mokesčius. Todėl Jeruzalėje, kur katalikų bendruomenė buvo maža, šventąsias vietas prižiūrėdavo pranciškonų vienuoliai, kurie priimdavo piligrimus, pasirūpindavo jų nakvyne, aprodydavo svarbiausias piligrimystės vietas, duodavo patarimų.

Ne veltui Radvilą nuo šios kelionės atkalbinėjo ne tik karalius Steponas Batoras, nenorėjęs prarasti iškilaus didiko, bet ir pats popiežius, siūlydamas jam kitą populiarią alternatyvą – piligrimystę į Romą.

Galiausiai, kadangi toli gražu ne visi, įveikę didelius atstumus, aprašydavo savo patirtis, kelionė domino ir dėl paties pasakotojo – vienos turtingiausių ir svarbiausių LDK giminių atstovo.