Rašytojos Aldonos Ruseckaitės eilėraščių rinkinys „Prie horizonto atsigręžk“, regis, itin panašus į akistatą su savuoju gyvenimu, jame apstu pokalbių su artimais ir mylimais, kartais atsitiktinai pamatytais, bet išlikusiais atmintyje žmonėmis, todėl visada ir visur esančiais šalia. Į šį būrelį kažkaip natūraliai įsilieja ir tie, kurių akivaizdžiai autorė nebuvo susitikusi –...

Rašytojos Aldonos Ruseckaitės eilėraščių rinkinys „Prie horizonto atsigręžk“, regis, itin panašus į akistatą su savuoju gyvenimu, jame apstu pokalbių su artimais ir mylimais, kartais atsitiktinai pamatytais, bet išlikusiais atmintyje žmonėmis, todėl visada ir visur esančiais šalia. Į šį būrelį kažkaip natūraliai įsilieja ir tie, kurių akivaizdžiai autorė nebuvo susitikusi – lietuvių literatūros klasikai. Su jais rašytoja mintyse tarėsi ir šiek tiek barėsi, atviravo, žodžiu, kartu gyveno, kai apie juos rašė skaitytojų pamėgtus romanus.

Autorė itin atidi žmones supančioms buities ir gamtos detalėms, nuoširdžioms emocijoms ir būsenoms: svajonėms, ilgesiui, išsipildymams ir neišsipildymams, tačiau išvengia kraštutinumų egzaltuoto praeities idealizavimo ar didžio nusivylimo. Tad labai natūraliai nuskamba eilutė: „Bet visada yra dėl ko gyventi: tai praeitis.“ Reikėtų pridurti ar atmintis, kuri padeda esantiems šiapus ir anapus horizonto visada būti kartu.