Lidija Šimkutė – poetė, eseistė ir vertėja, rašanti lietuvių ir anglų kalbomis. Gimė 1942 metais Krakių kaime, Mosėdžio valsčiuje (Kretingos aps., dab. Skuodo r.). Vaikystę praleido pabėgėlių stovyklose Vokietijoje. 1949 m. su tėvais atvyko į Australiją. Lietuvių kalbos žinias tobulino neakivaizdiniu būdu Lietuvių kalbos institute Čikagoje (1973–1978) ir Vilniaus universitete (1977, 1987). Gyvena Australijoje. Baigusi profesinį dietologės darbą ligoninėse, 1992–2017 metais daug laiko praleisdavo ir Lietuvoje. Apkeliavo daugelį kraštų.
Eilėraščių rinkiniai lietuvių kalba: „Antrasis ilgesys“ (Čikaga, Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1978); „Prisiminimų inkarai“ (Čikaga, Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1982); „Vėjas ir šaknys“ (Vilnius, Vaga, 1991).
Dvikalbiai rinkiniai: „Tylos erdvės / Spaces of Silence“ (Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999; su Davido Maloufo įžanga); „Vėjo žvilgesys / Wind Sheen“ (Vilnius, Petro ofsetas, 2003, su A. A. Jonyno įžanga); „Mintis ir uola / Thought and Rock“ (Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008; su J. M. Coetzee's anotacija); „Kažkas pasakyta / Something is said“ (Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013; su Tomo Venclovos įžanga); „Baltos vaivorykštės / White Rainbows“ (Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016; su Jan Owen įžanga). Rinkinys anglų kalba: „The Sun Paints a Sash“ (JAV, Red Pagoda Press, 2000).
***
„Poetinė Šimkutės eilėraščio gelmė ryškėja per subtilų gamtos motyvą, vaizdo ir garso fragmentą, susijungiantį į vientisą įtaigų poetinį vaizdinį. Visatos ir atskiro elemento simbiozė įgauna prasmę per įvardijimą, spalvą, tampa ženklu, žyminčiu individualizuotą poetinį kalbėjimą. ...dominuoja metaforizuotas emocinis virpesys, prasmių potekstė, kuriai autorė suteikia talpaus daugiareikšmiškumo.“ – Dalia Kuizinienė
„Šimkutės kūryba patraukia anglakalbių poezijos skaitytojų dėmesį. Jos eilėraščiai turi panašumo su haiku ir „giliosios metaforos“ mokykla. Skaitydamas jos poeziją nežinai, ką pajusi eilėraščio pabaigoje. Kai kurie eilėraščiai tarsi maldos, nors juose nerasi nieko bendro su institucine religija, jie dvasingi patys savaime. Pačius įtaigiausius kūrinius skaitydamas žmogus pasikeičia, nes jie gali nuvesti į vietas, kuriose nesitikėjo atsidurti. Ši poezija mus išbando, maitina ir giliai jaudina.“ – Kevin Hart
„Skaitydami Lidijos eilėraščius turime išvalyti iš kalbos visas buitines empirines asociacijas ir patirti perkeistą kalbą kaip sakralumo kodą, kaip dermę, kaip muziką... Muzika – visatos ir sielos ritmai, gyvybės pulsas. Toks eilėraštis turi būti ne šiaip skaitomas, bet atliekamas kaip liturginis veiksmas, kad būtų aktualizuojamas ritmas, skiemenų energija. Kaip Glenno Gouldo atliekamas Bachas.“ – Regimantas Tamošaitis
